Gydytojus pakeitė žuvelės

Sunki odos liga – žvynelinė gali gerokai apkartinti gyvenimą. Ypač dėl to kenčia jauni žmonės. Gausūs bėrimai įvairiose kūno vietose tampa kliūtimi ne tik eiti į paplūdimį, sportuoti, bet apsunkina ir bendravimą su draugais, trukdo laisvalaikio užsiėmimams, pomėgiams.

Žvynelinę sunku išgydyti, ji yra linkusi atsinaujinti, ilgainiui ima varginti šalutinis vaistų poveikis. Ne vienas ligonis dėl to praranda viltį ją įveikti, su viskuo susitaiko ir nuleidžia rankas.

Nenustojo ieškoti išeities

Devyniolikametis Valdas M. (pavardė redakcijai žinoma) pirmuosius žvynelinės simptomus pirmą sykį pajuto būdamas vos 10 metų amžiaus. Tačiau tuomet liga jam per daug netrukdė gyventi, mat pažeistos odos židinių iš pradžių atsirado tik galvos odoje. Juos maskavo plaukai, kita vertus, vaikai nelabai linkę išgyventi dėl ligos, jei ji per daug netrukdo mėgstamiems užsiėmimams.

Tačiau laikui bėgant liga Valdą ėmė varginti vis labiau ir labiau. Ji plito po visą kūną. Didelių, raudonų pleiskanojančių bėrimų, dėmių, šašų atsirado ir ant pilvo, krūtinės, nugaros, rankų, kojų. Pažeistą odą peršti, ją erzina ne tik prakaitas, bet ir vanduo, trina drabužiai. Ypač ties alkūnėmis, kirkšnių srityje.

„Visą laiką vaikščiojau pas gydytojus, išbandžiau įvairiausius tepalus, vaistus. Tačiau jie menkai tepadėjo. Laikinai pagerėdavo, o paskui viskas vėl prasidėdavo iš pradžių”, – prisimena vaikinas.

Jis šią sunkią ligą paveldėjo iš dabar jau mirusio savo tėvo: „Kiek prisimenu, tėvukas sirgo daugelį metų. Tačiau jau buvo susitaikęs, kad nieko nepadarysi, teks iškentėti, nes gydymas nelabai padeda, o kitos išeities nėra”.

Valdas, sužinojęs, kad kai kuriems padeda gydymas spinduliais, vadinamąja PUVA fototerapija, nusprendė ir ją išbandyti: „Vargau, važinėjau į vieną privačią sostinės gydymo įstaigą po kelis kartus per savaitę. Kainavo brangiai, po 40 litų už procedūrą, o poveikis buvo tik iš pradžių, trumpalaikis”.

Vaikinas užsispyręs nenuleido rankų. Sėdėjo prie interneto ir ieškojo informacijos. „Galite įsivaizduoti, kiek reikia išgyventi, kai sergi šia liga. Šią vasarą, kad ir kaip buvo karšta, nė karto nesimaudžiau, nes baisu nusirengti”, – guodėsi Valdas.

Jis net vidurvasarį negali vilkėti drabužių trumpomis rankovėmis, šortų. O kur dar nemalonūs tiriantys praeivių ir bendramokslių žvilgsniai, kuriuose matyti baimė, kad ši liga gali būti užkrečiama. Negi imsi kiekvienam aiškinti, kad taip nėra? Mažakalbis vaikinas nenoriai išsiduoda, kad kilo bendravimo problemų, nebegalėjo sportuoti. Šiuo metu jis mokosi vakarais.

Metodą rado internete

Šią vasarą visai netikėtai naršydamas internete Valdas surado informacijos apie netradicinį žvynelinės gydymo metodą iš Turkijos parvežtomis žuvytėmis. Pasikonsultavęs su dermatologe apsisprendė išbandyti, nors tai kainuoja nemažą sumą – beveik 3 tūkstančius litų. „Surinkome šiaip taip. Aišku, tokie pinigai nemaži, bet kai liga taip vargina ir niekas nepadeda, atrodo, viską atiduotum, kad tik palengvėtų”, – sako Valdas, neslėpdamas šypsenos, nes pagaliau atsirado viltis.

Nuo gydymosi pradžios praėjo mėnuo, o aukštas, dailiai nuaugęs vaikinas jau nebedangsto rankų marškinėliais ilgomis rankovėmis. Šerpetojančios dėmės pastebimai sumažėjo, ypač ant rankų, kurios labiausiai krinta į akis. Jų mažiau ir kitose kūno vietose. Dabar ir į paplūdimį galėtų išsirengti, tik kad vasara baigėsi.

Valdas gydymo pradžioje į specialią talpą, kurioje plaukioja žuvelės, lįsdavo kas rytą ir kas vakarą, joje išbūdavo po valandą. Dabar užtenka ir vieno karto per dieną. Per tą laiką ir susidraugauti su mažosiomis „gydytojomis” suspėjo, nes žuvelės gydymosi laikotarpiui, kuris trunka nuo 3 iki 5 savaičių, atgabenamos į ligonio namus ir jam tenka išmokti jomis rūpintis, pašerti.

„Va, kaip graužia”, – demonstruodamas procedūrą įkiša pirštus į baseinėlį. Žuvelės beregint apipuola ranką, o ypač tirštai – jos pažeistas vietas, ir griebiasi darbo. „Atrodo, tarsi jos graužia odą, tačiau taip nėra”,- paaiškina ligonis. Jos neturi dantų, o darbuojasi pilvinėmis žiotimis. Labiausiai mėgsta pažeistas, pleiskanojančias arba žaizdotas odos vietas, nes nesveikas jos daleles lengviau atkąsti.

Odą teigiamai veikia ne tik tai, kad žuvelės „gydytojos” ją apvalo. Jos išskiria specialią medžiagą, kuri dezinfekuoja odą ir kartu ją gydo. Ligos simptomus slopina, veikia raminamai ir mikromasažas, kurį tuo pačiu atlieka žuvytės.

Valdas pasakoja, kad jausmas iš pradžių buvo keistokas, tarsi lengva elektros srovė veiktų, tačiau nepasakysi, kad nemalonus. Vėliau netgi ėmė patikti.

Sunkiai įveikiama liga

Žvynelinė, kitaip dar vadinama psoriaze, vargina vis daugiau žmonių. Manoma, kad šia lėtine, uždegimine odos liga mūsų šalyje serga apie 4 proc. gyventojų. Daugeliui jų liga, pasireiškianti bėrimais, pūslelėmis ir plokštelėmis, padengtomis žvynais, iš pradžių pavienėmis, o vėliau susijungiančiomis, pažeidžia apie 5 proc. odos. Tačiau nemažai daliai pažeidžia 20 – 30 proc. kūno.

Ligai įsisenėjus tipiškose jos vietose, kelių ir alkūnių srityje, susidaro stora ir kieta luoba. Ilgainiui žvynelinė gali pažeisti ir nagus, sąnarius. Visiškai jos išgydyti neįmanoma net moderniausiais vaistais. Apgaulingus ramybės periodus dažnai keičia paūmėjimai. Juos gali išprovokuoti stresai, išgyvenimai. Be to, ilgainiui pasireiškia neigiamas šalutinis vaistų poveikis. Pažeistose vietose, kurios nuolatos tepamos hormoniniais preparatais, oda suplonėja, trūkinėja.

Tikslios žvynelinės atsiradimo priežastys nėra žinomos. Manoma, kad ligą gali lemti virusai, medžiagų apykaitos, nerviniai sutrikimai. Didelę reikšmę turi paveldėjimas. Nustatyta, kad net 70 proc. ligonių šeimose yra arba buvo sergančiųjų žvyneline. Įtakos turi ir aplinkos sąlygos, užterštumas.

Ligos vystymuisi ir eigai svarbūs įvairūs veiksniai: infekcijos, ypač viršutinių kvėpavimo takų, emocinė įtampa, alkoholio vartojimas ir rūkymas, įvairūs vaistai, mechaninis odos dirginimas, traumos, nudegimai, ultravioletinių spindulių poveikis.

Ligoniai gydomi ne tik vaistais, bet ir psichoterapija, dieta. Patartina atsisakyti tabako, alkoholio. Tai liudija, kad gyvenimas sergant žvyneline tampa labai sudėtingas, todėl kiekvienos galimybės bent kiek sušvelninti jos simptomus ligoniai griebiasi kaip skęstantieji šiaudo.

Gydymas žuvelėmis iš tiesų nėra naujas būdas, įveikiantis odos ligas. Jis buvo naudojamas daugelį šimtmečių. Rašytiniuose šaltiniuose gydančios žuvelės minimos nuo 16-ojo amžiaus. Pasakojama, kad Turkijos upių žiotyse besimaudę piemenys pastebėjo, jog vanduo teigiamai veikia pažeistą odą. Įsižiūrėję jie pamatė, kad tas vietas apipuola vandenyje gyvenančios mažos žuvytės. Iš pradžių šis netradicinis gydymo metodas buvo taikomas tik Turkijoje, tačiau dabar paplito ir Europoje – Vokietijoje, Švedijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse, o neseniai atkeliavo ir į Lietuvą.

Giedrė Budvytienė