Lietuvos įvaizdį chaotiškai kuriančių valdžios institucijų pastangos vertingos tik iš dalies. Mat milijonai žmonių visame pasaulyje apie Lietuvą vis dar nieko nežino arba prisigalvoja apie mus šokiruojančių dalykų.
Tuo tarpu specialistai ragina neteikti pernelyg daug reikšmės tikrovės neatitinkantiems apibūdinimams. Esą patys lietuviai apie save dažnai kalba blogiau nei užsieniečiai.
Todėl teigiamo Lietuvos įvaizdžio kūrimą žadama pradėti nuo tautos savimonės – padėti iš naujo atrasti vertybes ir išmokyti didžiuotis savo tėvyne.
Karikatūrinis įvaizdis
Vienaip, ar kitaip, bet vis dėlto reaguojame, kai užsieniečiai pateikia apie Lietuvą „naujų faktų”.
2001-ųjų rudenį mūsų šalies piliečius sukrėtusi žinia atskriejo iš Jungtinių Amerikos valstijų. Skandalas kilo po to, kai rašytojas Džonatanas Franzenas savo naujausiame bestseleryje „Pataisos” („The Corrections”) Vilnių aprašė kaip nuolat kamuojamą maisto ir energijos stygiaus bei valdomą nusikalstamų grupuočių.
JAV nacionalinį apdovanojimą laimėjusiame grožinės literatūros kūrinyje rašoma, jog Lietuvos sostinėje nuolat stinga anglies ir elektros, šaudoma iš pravažiuojančių automobilių ir iš bado valgoma arkliena. Autorius taip pat rašė, kad Lietuvoje vyrauja „pažengęs neotechnofeodalizmas”, šalies ekonomika išgyvena nuolatinę krizę, nes amerikiečių investuotojai dėl pasaulinės ekonomikos griūties pasitraukė iš Lietuvos.
Dar vieną didelį emocinį sukrėtimą tauta patyrė 2003-ųjų pradžioje, kai sužinojo, jog baisus literatūrinis personažas – žmogėdra Hanibalas Lekteris – autoriaus valia paskelbtas lietuviu.
Praėjusį pavasarį ne vienas piktai suraukėme antakius išgirdę, kad pusės milijono egzempliorių tiražu leidžiamame Airijos laikraštyje „Ireland on Sunday” pasirodė rašinys, kuriame Lietuva apibūdina kaip itin skurdi šalis. Straipsnio autorius paskelbė, jog Lietuvos sostinėje žmonės daugiausiai važinėja „Lada” ir „Škoda” markės automobiliais, gyventojų nekamuoja antsvoris, nes jie dėl nepakankamo uždarbio priversti į darbą vaikščioti pėsčiomis.
O visai neseniai laikraštis „Baltic Times” pasiūlė susipažinti su žymiausiais lietuviais – Žydrūnu Ilgausku, aktoriumi Čarlzu Bronsonu ir… Monika Levinski.
Dezinformacijos srautai
Nustebti privertė ir rusų filmas „Vorošilovo šaulys”, kur vienas iš jauną mergaitę išprievartavusių niekdarių važinėjo BMW markės automobiliu su lietuviškais (Kauno) valstybiniais numeriais.
Dar viena „tiesa apie Lietuvą” rugsėjo 12-ąją nuskambėjo per kanalą „Jetix” rodomame animaciniame filmuke „Vaikai iš 402-osios klasės”. Amerikietiško ir rusiškai įgarsinto filmuko herojė – sausainiais prekiaujanti Polė berniukui siūlė paragauti itin skanių lietuviškų sausainių. Polė pridūrė, kad į jų tešlą dedami saulėgrąžų lukštai, supuvę pomidorai, o receptą žino tik Rusijos specialiosios tarnybos.
Desertui galime prisiminti ir tendencingą Aleksandro Nevzorovo dokumentinį filmą apie karą Čečėnijoje, kur samdomomis žudikėmis buvo vadinamos snaiperės iš Lietuvos.
Atsitiktinių arba iš anksto suplanuotų „liapsusų” grupei galima priskirti ir Didžios Britanijos nacionalinio transliuotojo BBC reportažus. 2002 metų pabaigoje televizija pranešė, kad Lietuva tiekia karines prekes Sudanui. Šių metų vasarą BBC sulaukė priekaištų dėl tikrovės neatitinkančios informacijos apie mūsų šalies policijos kovą su prekyba žmonėmis. Žurnalistė reportaže supainiojo viešosios policijos ir Kriminalinės policijos biuro pareigūnų veiklą. Be to, ji informavo, kad „Lietuvos policija yra sutrikusi ir nesuvokia ryšio tarp prostitucijos ir prekybos žmonėmis”.
O kur dar aktoriaus Melo Gibsono „aštriadančiai lietuviai, ginkluoti beisbolo lazdomis”…
Pagyros – maloniau
VšĮ Lietuvos instituto direktorė Karina Firkavičiūtė sako, kad Lietuvos piliečiai neturėtų kreipti dėmesio į tokius tikrovės neatitinkančius pranešimus. Juolab kad užsienyje tokia informacija nepatenka į pirmuosius laikraščių puslapius ir nedaro didelės įtakos užsieniečių nuomonei apie mūsų šalį.
Ir instituto direktorė, ir bendrovės „BDA Lietuva” vadovė Dalia Bankauskaitė tvirtina, kad pasaulyje apie mūsų šalį manoma geriau nei ją apibūdina patys lietuviai.
Specialistės ragina piliečius pagaliau pradėti mąstyti pozityviai ir atkreipti dėmesį į gerus dalykus. Iš tiesų, plačiai Lietuvos žiniasklaidoje nušviesti aprašyti skandalingi pranešimai sulaukė didesnio viešumo nei geros žinios.
O juk užsienio spaudoje neretai pasirodo ir mūsų šalį giriantys rašiniai: „The Sunday Times” rašė, kad Lietuva – tarytum mažesnė, subtilesnė ir turistų nenuniokota Praha”.
„The Sun” pasidžiaugė, kad teko apsilankyti Lietuvoje dar iki tol, kol šalis tapo karščiausiu turistų lankomu tašku.
„The Baltic Times” teigė, kad Lietuva netrukus gali atimti meilės miesto titulą iš Paryžiaus.
VšĮ Lietuvos instituto vadovė primena apie 2003 metais atliktą tyrimą „Lietuva Europos žiniasklaidoje”, kuris parodė, jog iš tikrųjų apie mus užsieniečiai nekalba taip blogai, kaip mums patiems atrodo.
Be to, neigiamų atsiliepimų apie Lietuvą gausu vietiniuose informaciniuose pranešimuose: žmonės savo gimtinę vadina ir bananų respublika, ir juodąja skyle, ir šalimi, kurioje klesti korupcija bei kriminaliniai nusikaltėliai.
Laukia daug darbo
Nepaisant susidariusios neaiškios situacijos ir prieštaringo mūsų valstybės įvaizdžio, ateityje reikalai gali iš esmės keistis. Juolab kad žengtas dar vienas žingsnis: Vyriausybės kanceliarijos skelbtas viešas konkursas Lietuvos įvaizdžio formavimo strategijai sukurti jau įvyko.
Patikrinus, ar nugalėtojų pateikti dokumentai atitinka kvalifikacinius reikalavimus, maždaug po savaitės turėtų paaiškėti, ar daugiausiai konkursinių balų surinkęs projektas „Vivat Lietuva” bus pradėtas įgyvendinti. Jį jungtinėmis pajėgomis rengė trijų įstaigų konsorciumas: viešoji įstaiga Europos namai, sociologinių tyrimų centras „Vilmorus” ir Didžiosios Britanijos strateginių komunikacijų bei įvaizdžio formavimo bendrovė „Chime Communications”.
Pasak Vyriausybės kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento vadovo Kęstučio Jankausko, pasirašius su projekto rengėjais sutartį, šie privalės visose ES šalyse, Baltarusijoje bei Rusijos Kaliningrado srityse atlikti tyrimą. Sužinojus egzistuojantį užsienyje Lietuvos įvaizdžio indeksą, bus sudaryta ir įvaizdžio formavimo strategija.
„Visų mūsų laukia daug darbo”,- pridūrė K. Jankauskas, sakydamas, jog vienokia ar kitokia konkurso baigtis nereikš, kad nuo šiol Lietuvos įvaizdžiu rūpinsis tik šio projekto rengėjai.
Paskutinė galimybė
Vienos pagrindinių projekto „Vivat Lietuva” eksperčių Dalios Bankauskaitės teigimu, strategija turėtų būti formuojama dviem kryptimis: į vidų ir į išorę.
Atlikus tyrimą užsienyje, bus aišku, kaip Lietuva ir jos piliečiai yra iš tikrųjų matomi. Pašnekovės teigimu, po to bus pasirinkti įvaizdžio strategijos keliai.
„Paprastai valstybės populiarinimas gali būti statomas ant investicijų, imigracijos, eksporto, turizmo, kultūros, teisės ar pačių žmonių, kaip kvalifikuotos darbo jėgos, polių. Šalys nepuola strateguoti įvaizdžio pagal visus šiuos rodiklius ir pasirenka prioritetus: pavyzdžiui, Ispanija ir Italija akcentuoja turizmą ir eksportą, Britanija, kurios neįsivaizduojame be „British Airways” ar „Jaguar”, – modernias technologijas, Suomija – taip pat, nes šiandien net sunku pasakyti, ar šalis reprezentuoja telefonų gamintoją „Nokia”, ar kompanija – šalį”,- „Vakarų ekspresui” sakė D. Bankauskaitė.
Anot jos, nūdien nebepakanka užsienio investuotojams teigti, kad Lietuva – puiki šalis. Jiems, suvokiantiems mus kaip posovietinę valstybę, būtina parodyti, kuo Lietuva geresnė už, pavyzdžiui, Rumuniją ar Čekiją.
„Ką mes turime tokio, ko neturi kiti? Koks mūsų šalį reprezentuoja simbolis, išskyrus trispalvę? Deja, bet mes dar išliekama pilka mase. Užsienio ekspertai sako, kad pasikeisti dar galime daugiausiai per porą metų. Vėliau – ką bedarytume, taip ir liksime niūri pilkuma. Todėl turime skubėti: jeigu pradėsime netrukus, pirmųjų rezultatų sulauksime po trejų metų, o ilgalaikis poveikis pasijus tik po septynerių”,- aiškino D. Bankauskaitė.
Praradome savimonę?
Teigiamo Lietuvos įvaizdžio formuotojai sykiu ruošiasi pasirūpinti ir pačiais šalies piliečiais, nes viešųjų ryšių specialistai įsitikinę, jog pasaulio neapgausi.
„Valstybės įvaizdis turi atitikti tikrovę: reklamuodami Lietuvą kaip dinamišką didelių galimybių šalį, pirmiausia turime tuo tikėti patys, o tik po to bandyti įtikinėti užsieniečius”,- sakė D. Bankauskaitė.
Anot jos, žmonės turi stengtis mąstyti pozityviai ir nedejuoti, kad viskas Lietuvoje blogai, nes tai – iškreipta tiesa. Visi supranta, kad šalies ateitis – jaunimas, bet jam vis peršamas 1918-ųjų nepriklausomos Lietuvos įvaizdis, neatitinkantis laikmečio.
„Natūralu, kad daug keliaujantys, savo verslą kuriantys žmonės nesupranta, kodėl turi mylėti, gerbti ir didžiuotis savo tėvyne vien tik už jos praeitį. Tačiau kuo dabar paremti jų savimonę – niekam nerūpi”,- dėstė pašnekovė.
Maža to, tarptautinio ryšių su visuomene agentūrų tinklo „Edelman” projektų vadovas Liutauras Ulevičius tvirtina, kad lietuvių tauta atsidūrė duobėje todėl, kad jos savimonę veikia trys mitai.
Pasak jo, bene labiausiai lietuvių sąmonėje įsišaknijęs mitas – ilgalaikė ir garbinga Lietuvos valstybės praeitis: „Istorikai tvirtina, esą Lietuvos istorija skaičiuoja aštuonis šimtmečius ar net tūkstantmetį. Tačiau remiantis trimis pagrindiniais valstybės požymiais (pilietinė tauta, geografinė vieta ir veikianti valdžia), jie kartu Lietuvos istorijoje aptinkami tik nuo Antrosios Respublikos laikų – 1918 metų.”
L. Ulevičius atkreipia dėmesį ir į kitus šį mitą paneigiančius faktus: dalis istorikų teigia, jog XIII amžiuje Mindaugas buvo karūnuotas dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančioje Naugarduko tvirtovėje. Atkreipiama dėmesį ir į tai, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas po savo mirties Lenkijai sutiko atiduoti visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldėjimo teisę.
Antrasis lietuvių sąmonėje įsišaknijęs mitas, pasak L. Ulevičiaus, – lietuvių tautos išskirtinumas. Tokius romantizmus, kaip „Lietuviai barzdočiai dūmoja”, „bernelis karužėn išjojo” jis vadina 19-ojo amžiaus pabaigos tautinio sąjūdžio nuotaikos atspindžiais ir prasta istorine falsifikacija.
L. Ulevičius tvirtina, kad „lietuviška” savimone su didele išlyga galima vadinti tik laikotarpį, pasibaigusį Lietuvos krikštijimu bei Krėvos unija. O LDK laikais „lietuviškos dvasios” vyravimą paneigia knygotyrininkų duomenys, kad net iki trečiojo Žečpospolitos padalijimo lietuviškų knygų LDK teritorijoje buvo išleidžiama vos vienas procentas.
L. Ulevičiaus teigimu, dar suprantama, kad Gedimino laiškai Europai buvo rašomi lotynų kalba, tačiau su „garbinga lietuvių tautos istorija” sunkiai dera senąja baltarusių kalba parašytas esminis dokumentų rinkinys – Lietuvos metrika. Primenama, kad savąją abėcėlę įgijome tik daktaro Jono Jablonskio dėka, ir tai pasiskolinome ją iš čekų.
Bandydamas paneigti mitą „Lietuva – nuo jūros iki jūros”, L. Ulevičius iš dalies neprieštarauja istoriniam faktui, kad 16-ojo amžiaus pradžioje LDK pagal užimamą teritoriją buvo didžiausia Europos valstybė. Tačiau priduria, kad joje buvo nedaug gyventojų ir jie gyveno skurdžiai.
Be to, mūsų protėviai neva buvo suvilioti lenkų elito, priėmę jų pasiūlytą karūną, privilegijas ir pasirašę Krėvos sutartį. O jau po Liublino unijos ir žemės prarastos, ir nepriklausomybė.
L. Ulevičius įsitikinęs, jog paneigus šiuos mitus, dera suvokti, kad Lietuvos valstybės ištakomis turėtume laikyti tik 19-ojo amžiaus pabaigos valstiečių savimonės gaivinimą.
Tik tada neva galėsime pripažinti, kad per šimtmetį iš žemiausių visuomenės sluoksnių sugebėjome tapti tauta, sukūrusia nepriklausomą valstybę ir net pergyvenusia išorės agresorius.
Atsiliekame nuo kaimynų
Daugelis „Vakarų ekspreso” pašnekovų neabejojo, kad Lietuva, nors ir pamažu, bet taps lengvai atpažįstama, matoma, gerbiama ir mylima šalimi. Ypač, jeigu planai sukurti įvaizdžio strategiją nepasiklys biurokratiniuose koridoriuose ir netaps priklausomi nuo rinkimų.
Tačiau profesionalų pažadus pagerinti valstybės reputaciją įtariai vertina prezidentas Valdas Adamkus: „Nesiimu vertinti Vyriausybės paskelbto konkurso Lietuvos įvaizdžio strategijai kurti. Esu tikras, kad imdamiesi naujų iniciatyvų turėtume atminti ir ankstesnes pamokas. Juk Lietuvos įvaizdžiui buvo išleista nemažai valstybės lėšų. Tačiau ar turime tą rezultatą, kurio tikėjomės?”
Deja, nepriekaištingais rezultatais pasigirti negalime. Juolab kad pagal valstybės įvaizdžio kūrimo spartą Lietuvą lenkia ir latviai, ir estai. Tuo tarpu mūsų kaimynams būdingais konkrečiais darbais Lietuvoje gali didžiuotis ne visa valstybė, bet tik atskiri jos miestai.
Rytoj skaitykite:
* Lietuviai savęs tebeieško, o estai jau rado ir spėjo nusivilti
* Latvija turi simbolius, tačiau neturi tinkamo įvaizdžio
* Škotija – nacionalinių simbolių paieškos pionierė
* Mažose šalyse – isterija dėl nevisavertiškumo
Natalija Mogučaja