Mato Šalčiaus artimieji jaučiasi įskaudinti, kad Kaune nebeliko jo vardo mokyklos. Šio žymaus visuomenės veikėjo, pedagogo, žurnalisto, keliautojo gimimo 115-ųjų metinių išvakarėse ji tapo katalikiška Šv.Mato vidurine mokykla. Artimieji nerimauja dėl čia įkurto M.Šalčiaus muziejaus likimo.
Tuo tarpu žinomi Lietuvos žmonės siekia priminti ir įamžinti nepelnytai užmirštą M.Šalčiaus asmenybę. Vasarą surengta ekspedicija į Peru ir Boliviją ieškant jo kapo. Kuriama televizijos laida, numatoma statyti dokumentinį filmą, išleisti knygą. Prie pabaigos artėja moksleivių rašinių apie M.Šalčių konkursas.
Sulaukė akibrokšto
Šie metai M.Šalčiaus artimiesiems įsimins ne tik garbingomis sukaktimis – gegužės pabaigoje minėtos 65-osios jo mirties, o rugsėjo 20 dieną – 115-osios gimimo metinės, bet ir tuo, kad viena iš Kauno vidurinių mokyklų neteko M.Šalčiaus vardo, kuris jai buvo suteiktas 1998 metais.
Jauniausioji M.Šalčiaus dukra Raminta Šalčiūtė-Savickienė sako, jog ši žinia aptemdė džiaugsmą dėl sėkmingos ekspedicijos jos tėvo pramintais takais į Boliviją ir Peru, kur ieškota jo kapo. „Nuliūdino, tikrai labai nuliūdino mane ši žinia. Labai gaila, kad Kauno M.Šalčiaus vidurinė mokykla pervardinta Šv.Mato vardu, bet tai nuo manęs nepriklauso, niekas manęs neatsiklausė. Mokyklos direktorė man skambino, žadėjo aplankyti, bet lig šiol nesulaukiau. O buvo tikrai nemažai nuveikta. Ir muziejų įkūrėme, ir vaikai jau buvo pripratę, daug žinojo apie mano tėvelio asmenybę”, – su nuoskauda kalba moteris. Mokykloje buvo minimos garbingos M.Šalčiaus sukaktys. Pašnekovei kelia nerimą, koks likimas laukia mokykloje įkurto muziejaus. R.Šalčiūtė-Savickienė jaudinasi dėl to, kad jo eksponatai, kurių sukaupta nemažai, nebūtų išbarstyti, o muziejus sunaikintas. „Geriau jau man grąžintų tuos daiktus, dokumentus”, – prasitaria.
Atminimas nebus ištrintas
Katalikiškos Šv.Mato vidurinės mokyklos direktorė Janina Zaparackienė patikino, kad pasikeitus mokyklos pavadinimui M.Šalčiaus atminimas nebus ištrintas iš mokyklos istorijos: „Muziejus bus išsaugotas, jame toliau kaupsime medžiagą. Ir visa kita su jo atminimu susijusi veikla bus tęsiama”.
Pasak direktorės, minint M.Šalčiaus gimimo metines buvo aukotos šventos mišios. „Kunigas labai gražiai apie jį pakalbėjo. Ir M.Šalčiaus portretas kaip kabėjo, taip tebekabo garbingoje vietoje mano kabinete” , – sakė mokyklos vadovė.
J.Zaparackienė tikina, kad išliks ir mokyklos iniciatyva mieste įkurta M.Šalčiaus bendruomenė, toliau veiks visi jo vardo fondai: „Tai mūsų istorijos dalis, kurią mes gerbiame ir saugome. Ir dabartinis mūsų mokyklos pavadinimas – Šv.Mato – atsirado ne šiaip sau, o yra susijęs su M.Šalčiumi. Jo pasikeitimas tikrai nėra paminklų vartymas”.
Išsipildė gyvenimo svajonė
R.Šalčiūtė-Savickienė šiandien gyvena vis dar šviežiais ekspedicijos įspūdžiais, kuriuos ji patyrė žiūrėdama filmuotą medžiagą ir nuotraukas. „Tai buvo mano viso gyvenimo svajonė. Labai norėjau į Peru ir Boliviją vykti pati. Apie 1971 metus buvau netgi gavusi metams laiko iškvietimą į šias šalis, bet tuometinės sovietinės valdžios man nebuvo leista išvažiuoti”, – prisimena 79-erių metų sulaukusi R.Šalčiūtė-Savickienė, vienintelė likusi gyva iš keturių seserų. Ir tik po beveik trijų dešimtmečių jos troškimui buvo lemta išsipildyti.
„Žurnalistas Gerimantas Statinis, kuris labai žavisi mano tėvo asmenybe, buvo užsidegęs idėja nukeliauti į tuos tolimus kraštus ir rasti, kur mano tėtis palaidotas. Vėliau Gerimantas surado daugiau bendraminčių. Keliautojai tarėsi su manimi dėl maršrutų, kartu rinkome informaciją, kur ieškoti dokumentų. Mums patarė, kad būtinai reikia pažiūrėti bažnytinėse knygose”, – aiškina moteris.
Ir šios paieškos buvo sėkmingos – jose pavyko rasti įrašą, kad M.Šalčius buvo palaidotas tikrai Bolivijoje, nors anksčiau tuo abejota. M.Šalčius išvyko į Pietų Ameriką 1936 metais. Ten telkė išeivijos lietuvius, leido laikraštį, daug keliavo. 1939 metais kelionės metu po Amazonės džiungles jį užklupo maliarija. Po kelių mėnesių, jau 1940 metais, pasiekęs Guajaramerino miestelį, dar labiau pasiligojo ir čia mirė.
Šį miestelį perpus dalija upė, viena jo pusė priklauso Brazilijai, kita – Bolivijai. Buvo neaišku, kurioje pusėje jis palaidotas. M.Šalčiaus šeimą pasiekusiame pranešime apie jo mirtį buvo pranešta tik tiek, kad jis palaidotas Guajaramerine, prie bažnyčios esančiose kapinaitėse.
„Ekspedicijos dalyviams tai pavyko išsiaiškinti, nors tikslios kapo vietos jie ir nerado. Kapinaičių nebėra, jų vietoje iškilusi nauja bažnyčia. Ant jos sienos ir buvo pritvirtintas mano tėvo memorialinis bareljefas”, – pasakoja M.Šalčiaus dukra.
Dvasia tebėra gyva
M.Šalčiaus asmenybė buvo įvairialypė. Jaunystėje jis reiškėsi kaip gabus pedagogas, kuriam rūpėjo išsaugoti lietuvių kalbą. Už tai pateko caro valdžios nemalonėn ir 1915 metais buvo atleistas iš mokytojo pareigų. Tuomet išvyko į Jungtines Amerikos valstijas. Ten baigė žurnalistikos studijas.
Grįžęs į Lietuvą 1919 metais tapo aktyviu visuomenės veikėju, vienu iš Šaulių sąjungos įkūrėjų. Pasinėrė į žurnalistinę veiklą. 1929 metais leidosi motociklu į didžiąją savo gyvenimo kelionę, kurios metu aplankė daugelį Europos, Afrikos ir Azijos šalių. Sugrįžęs kelionių įspūdžius išdėliojo 6 dalių knygoje „Svečiuose pas 40 tautų”. Šis leidinys kelionių dvasia užkrėtė ne vieną lietuvį.
„Manau, kad būtent kelionės ir buvo tikrasis jo pašaukimas. Žmona ir keturios dukterys tėvelio visą laiką laukdavo sugrįžtančio Lietuvoje. Jis aplankė JAV, keliavo per Sibirą, Kiniją ir Japoniją, daugelį Europos šalių, trejus metus klajojo po pasaulį motociklu, tačiau ir po to namuose neužsibuvo – pakėlė bures į Pietų Ameriką”, – sako ekspedicijos iniciatorius G.Statinis.
Jo teigimu, sudominti M.Šalčiaus asmenybe jam pavyko ir „Klajūnų klubo” vadovą Gintautą Babravičių, ir kitus 12 ekspedicijos dalyvių. Nuo liepos 8 iki rugpjūčio 18 dienos jie lėktuvu, automobiliu, laivais, pėsčiomis įveikė 28 tūkst. 176 kilometrus. Įveikdami įvairias gamtos kliūtis, žavėdamiesi nuostabia gamta, sekdami M.Šalčiaus pėdomis jo nubrėžtais kelionių maršrutais, keliautojai tikina jautę juos lydint garsiojo keliautojo dvasią.
Nepelnytai užmirštas
„Kai ėmiau domėtis M.Šalčiumi, man tapo pikta, kad jis nepelnytai užmirštas Lietuvoje. Todėl ir kilo noras jo atminimą įamžinti. Nusprendėme ne tik keliauti jo maršrutais, bet ir rasti jo kapą, o jo vietą pažymėti memorialiniu bareljefu. Jį sukūrė dailininkas I.Piekuras”, – prisimena G.Babravičius.
Jis pasakoja apie įspūdingą akimirką, kai kartu su keliautojais tūkstančius kilometrų įveikęs bareljefas buvo iškilmingos ceremonijos metu pakabintas ant Guajaramarino miestelio bažnyčios sienos: „Visi ekspedicijos dalyviai simboliškai pridėjo ranką į sieną sukant tą varžtą. Ceremonijoje dalyvavo miestelio meras, žiniasklaidos atstovai, kunigas bareljefą pašventino”.
Klubo vadovas įsitikinęs, kad M.Šalčius tikrai palaidotas visai netoli tos vietos, kurioje įamžintas jo atminimas. Pusiau juokais, pusiau rimtai G.Babravičius tikino, jog ekspedicijos dalyviai ten jautę garsiojo keliautojo dvasią.
M.Šalčiaus atminimo įamžinimas tuo nesibaigia, sako G.Babravičius. Naudojantis kelionės metu surinkta filmuota medžiaga bus kuriama televizijos laida, o vėliau – keli filmai. Parsigabenta apie 5 tūkst. nuotraukų. Numatoma surengti keletą fotografijos parodų. Jas planuoja panaudoti savo knygose, kurias yra nusprendę parašyti apie kelionę, žurnalistai Ričardas Sartatavičius ir G.Statinis.
Spalio pabaigoje bus skelbiami moksleivių konkurso, skirto M.Šalčiui atminti, rezultatai. Konkurso ir ekspedicijos M.Šalčiui atminti globėjas Kauno meras Arvydas Garbaravičius jo nugalėtojus paskelbti ir pasveikinti planuoja Kauno prezidentūroje. Kaip informavo jo atstovė spaudai Jūratė Anilionytė, konkurse dalyvavo apie 40 moksleivių iš visos Lietuvos. Jų darbus vertins Seimo narė Dalia Teišerskytė.
Giedrė Budvytienė