Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos kasmet priima apie 560 tūkstančių paraiškų, iš kurių apie 96 procentus patvirtina. Dokumentų skaičiumi, kuris tenka vienam gyventojui, Lietuva lenkia Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją. Praėjusiais metais pagal Kaimo plėtros planus (KPP) ūkininkams buvo išmokėta 301,9 milijono litų. Tai rodo didelį mūsų žmonių norą kuo efektyviau pasinaudoti iš ES siūlomomis lėšomis.
Nevienodos galimybės
Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) direktorius Saulius Silickas pasakojo, kad pagal KPP priemones 2004-2006 metams Lietuvos žemės ūkiui modernizuoti bus skirta apie 2,1 milijardo litų. Iš pirmo žvilgsnio, tai – įspūdinga suma, tačiau nereikia pamiršti, kad mes esame bendroje Europos Sąjungos erdvėje, priversti konkuruoti su kur kas geriau įsikūrusiais šalių senbuvių ūkininkais. Be to, jiems iš ES fondų pinigų atseikėjama dvigubai daugiau.
ES ekspertai pripažįsta, kad Lietuvoje vyrauja labai smulkūs ūkiai, skurdžios žemdirbių pajamos, menkos ūkininkų galimybės konkuruoti. Mūsų kaime labai stinga modernios technikos ir įrangos konkurencingai žemės ūkio produkcijai pagaminti, menkai išplėtota kaimo infrastruktūra.
Specialistų tvirtinimu, ES paramos efektyvumas išryškės maždaug po dvejų metų, bet jau dabar pastebimas žemės ūkio produkcijos didėjimas, nors pasiekti 1989 metų lygį nežinia, ar kada pavyks.
Griežti reikalavimai
Pastaruoju metu suaktyvėjusi reklama mesti ūkininkauti kai kuriuos kaimo žmones nuteikia pesimistiškai. Jeigu sunku ūkininkauti, esi vyresnio amžiaus, – mesk veiklą, o ūkį perduok kitam. Kiti agituoja laukus užleisti ganyklomis, apsodinti mišku. Žodžiu, peršamas ekstensyvus ūkininkavimo būdas, nors per dešimtmečius buvome pripratę, kad reikia pasėti, prikulti, gaminti, melžti kuo daugiau ir daugiau.
Kita vertus, skaudu žiūrėti į nusenusius valstiečius, kurie savo trihektaryje iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti gyvulius ir vaidinti prekinį ūkį. Tokiems KPP siūlo ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos finansinę paramą, kuri skatina darbus perleisti jaunesniems. Tokiu būdu senieji užsitikrina tam tikras pajamas ir jaunesniems suteikiama galimybė plėsti savo ūkius. Perleisti ūkį galima ne vyresniems kaip 50 metų asmenims, turintiems žemės ūkio srities profesinį išsilavinimą. Apleidęs ūkininkavimą gali ir toliau auginti gyvulius, dirbti žemę, bet tik savo reikmėms.
Parama turi griežtus reikalavimus. Pavyzdžiui, nutraukti ūkininkavimą gali 55-62,5 metų vyrai ir 55-60 metų moterys, kurie ne mažiau kaip 10 metų ūkininkavo. Pieno ūkio savininkai gali atsisakyti veiklos iki 70 metų ir NMA perduoti pieno gamybos kvotas. Pastovi metinė parama sudaro 4454 litus, dar gali gauti 2225 litų priedą už vyresnį kaip 55 metų sutuoktinį. Dar po 310 litų gali gauti už kitam asmeniui perleistos žemės hektarą, keletui metų numatytas priedas ir už sugrąžintas pieno kvotas. Tačiau ES išmokos keičiasi, jeigu buvęs ūkininkas pradeda gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Jeigu ji per metus sudarys mažesnę sumą nei 4454 litų, tai ES fondai išmokės skirtumą, tačiau jeigu pensija susilygins ar bus didesnė, tai pasitraukimo parama bus nutraukta.
Yra dar keletas KPP ūkininkų paramos priemonių. Numatyta „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės su aplinkosaugos apribojimais” parama. Tai mums gana aktualu, nes nepalankios ūkininkauti vietovės šalyje sudaro apie pusę dirbamos žemės. Priemonė „Agrarinė aplinkosauga” numato finansiškai paremti ekologinių ūkių savininkus, retų veislių gyvulių augintojus, prižiūrinčius ir tausojančius kraštovaizdį.
Už prarastas pajamas 20 metų žadama mokėti kompensacijas tiems, kurie savo žemę apsodino mišku. Pagalbos ranka tiesiama ir smulkiesiems natūrinių ūkių savininkams. Priemonė vadinasi „Pusiau natūrinių restruktūrizuojamų ūkių rėmimas”, pagal kurią ūkininkai penkerius metus gali gauti tūkstančio eurų paramą. Daugelis domisi „Standartų laikymosi” priemone, skirta vidutiniams, daugiausia pieno gamybos ir gyvulių laikymo ūkiams. Lėšos gali būti panaudotos įvairioms dirvožemio ir vandens apsaugos nuo nitratų priemonėms įgyvendinti. Taip pat pieno ūkiams modernizuoti pagal ES ir veterinarijos reikalavimus.
Praktiniai atspindžiai
Kol kas didžiausią pasisekimą Lietuvoje turėjo prastų žemių ūkininkų noras gauti paramą. Pernai tokie parašė daugiau kaip 111 tūkstančių paraiškų, panašią šūsnį dokumentų NMA gavo ir šiemet. Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės gamybos pernai panoro 6509 ūkininkai (šiemet – 3935), 1691 pernai rengė dokumentus dėl standartų laikymosi rėmimo priemonės (šiemet – 814), saugoti agrarinę aplinkosaugą pernai norėjo 1273, o šiemet – 911 ūkininkų. Žymiai mažiau (apie 300) ūkininkų norėjo žemę užleisti mišku.
Nacionalinė mokėjimo agentūra neseniai žurnalistams surengė išvyką į Ukmergės rajoną ir stengėsi parodyti, kaip Kaimo plėtros plano priemonėmis ūkininkai naudojasi praktiškai. Pirmiausia užsukome pas Inkilų kaimo ūkininką Joną Kvarinską, kuris čia dirba jau dešimtmetį. Kai likvidavo žemės ūkio bendrovę, tai ūkininkas suskubo nusipirkti karvidžių kompleksą ir įsteigė savo ūkį. Džiugu buvo matyti, kad tvartai nebuvo apiplėšti ar sugriauti, kaip atsitiko daugelyje Lietuvos kaimo vietovių. Todėl J.Kvarinskui belieka tik senus įrenginius modernizuoti.
Šio ūkininko svajonė – įkurti sertifikuotą pieno ūkį, kuris galėtų duoti aukštos kokybės produkciją. Todėl pasirinko paramą pagal priemonę „Standartų laikymasis”. Šis žmogus, kolūkių laikais dirbęs vairuotoju, ūkininkavimo žinių sėmėsi Žemės ūkio universitete, lankė Ukmergės žemės ūkio konsultavimo biuro seminarus. Pradžioje augino javus ir gyvulius, bet vėliau nusprendė ūkį specializuoti. Šiuo metu 200 hektarų augina 50 karvių, laiko 80 galvijų prieauglio.
Už 86 tūkstančius litų KPP paramos ir savo lėšas bei bankų paramą įsirengia modernų mėšlo laikymo rezervuarą, rekonstruoja pastatų stogus. Dar planuoja karvidėse papildomai įsirengti 30 naujų melžimo vietų, padvigubinti melžiamų karvių skaičių. Taip pat nori gražiai sutvarkyti tvartų aplinką, aptverti.
J.Kvarinskas žurnalistams tvirtino, kad parengti dokumentus paramai gauti nebuvo sunku, bet, anot ūkininko, būtų kur kas geriau, kad pinigėliai būtų mokami iš karto. Dabar jie skiriami dalimis trejiems metams, bet statyti reikia greitai ir apmokėti už darbą – iš karto. Uždelsta statyba – nuostolinga statyba. Vien už srutų rezervuaro įrengimą reikės pakloti apie 200 tūkstančių litų.
Ūkį perleido sūnui
Žemaitkiemio seniūnijoje, Valų kaime ūkininkavo 57 metų Antanas Voveris, bet jis sugalvojo pasinaudoti KPP parama ir nutarė ūkį perleisti sūnui taip pat Antanui. Abu vyrai iki nepriklausomybės atkūrimo kolūkyje dirbo vairuotojais. Vėliau tėvas atsiėmė 16 ha žemės, kurią, ir dar apie 100 ha nuomojamų plotų, neseniai perleido sūnui ir dabar gauna piniginę kompensaciją. „Gyvenimu nesiskundžiu, atsirado daugiau laisvo laiko, sumažėjo rūpesčių. Negi laikysies įsikabinęs į žemę iki gyvenimo galo?” – kalbėjo dar tvirtas vyras.
Dabar A.Voveris (vyresnysis) kasmet gauna apie 4450 litų išmoką, taip pat už perleistos nuosavos žemės hektarą – po 310 litų. Vyras pasakojo apie liūdną nuotykį, kai dar tarybiniais laikais po palėpe rado tėvuko paslėptus žemės nuosavybės dokumentus, bet tada nė mintis į galvą neatėjo, kad jų kada nors galėtų prisireikti, todėl … švystelėjo į ugnį. Vėliau dėl to patyrė daug vargo.
Naujasis šeimininkas – sūnus Antanas tvirtino, kad ūkininkauti sekasi gerai, patarimais padeda tėvas, ūkyje sukasi ir žmona bei vaikai. Gausų būrį žurnalistų ir NMA tarnautojų šeimininkai pakvietė į erdvų namą, o šeimininkės pavaišino nuostabaus skonio cepelinais.
Ne viskas ir šiame, iš pirmo žvilgsnio teisinga kryptimi einančiame ūkyje, sklandu. Prisipažino, kad žemė išmėtyta net 27 gabalais, kad plotų savininkai kaip ant mielių kelia nuomos kainas, o parduoti nenori, kažko lūkuriuoja ir tie, kurie laiko apleistus dirvonus.
Julius Lenčiauskas