„Žmonės, priklausomi nuo alkoholio, yra tikri chameleonai ir dėl šios ligos ypatybių yra apgaulės ir saviapgaulės meistrai. Labai sunku išlaikyti savo kaukę, kai kasdien susiduriama su žmonėmis, kurie dalinasi savo paslaptimis, baimėmis ir skausmu”, – sako 34 m. klaipėdietė Marina Ė.
Kodėl nesakai tikrojo savo vardo?
Ne todėl, jog bijau dėl savęs. Pirmiausia dėl savo šeimos, o antra A.A. (anoniminių alkoholikų judėjimas) tradicijos draudžia tai daryti. Esame tokia organizacija, kuri laikosi anonimiškumo, o 12-os žingsnių ir 12 tradicijų programos stengiuosi laikytis, tai padeda man sveikti.
Esi labai drąsi, kad nusprendei papasakoti apie save. Dėl kokių priežasčių?
Pirmiausia todėl, kad pasakodama apie save ir dalindamasi savo negalia su kitais, aš sveikstu. Antra: tokiu būdu noriu padėti tiems, kurie jaučia, jog turi problemą, bet nedrįsta ar nežino kur kreiptis pagalbos.
Na gerai, apie save…
Penkerių buvau įvaikinta. Apie savo biologinius tėvus iki šiol nieko nežinau. Mano įtėviai buvo paprasti žmonės, dirbo daug ir sunkiai. Tuomet nesupratau, jog įtėvis turi rimtų problemų dėl alkoholio. Buvau septynerių, kai pirmą kartą pasiūlė paragauti alaus. Buvo neskanu ir kartu. Gerai atsimenu, kaip patarė įsidėti grietinės.
Kaip jauteisi dėl to, kad namuose dažnai geriama?
Tiesą pasakius, aš nekreipiau daug dėmesio, man atrodė, jog tai normalu. Mačiau, kad tai nepatinka mamai, dėl to tėvai dažnai barėsi. O aš tuomet buvau labai pasinėrus į dviračių sportą. Dėl nuolatinės įtampos šeimoje namuose būti nenorėjau. Labai reikėjo emocinio išsikrovimo, džiaugiausi galėdama lankyti sporto klubą, net mokslus apleidau. Kai mama pastebėjo, jog turiu problemų mokykloje, uždraudė lankyti treniruotes. Norėdama užpildyti tuštumą, nepajutau, kaip atsidūriau gatvėje. Tuomet ir prasidėjo mano pirmasis kontaktas su alkoholiu. Penkiolikos pradėjau rūkyti, išgėrinėti, dažnai negrįždavau namo. Mano mama taip buvo užsiėmusi tėčio gėrimu, kad net nepastebėdavo, kada ir kokios būklės grįždavau namo. Jau tada tolerancija alkoholiui buvo didelė, taigi svaigalų pasiekti efektui reikėjo vis daugiau ir daugiau. Taip gėriau 15 metų. Gerdama jaučiau didžiulę euforiją. Jaučiausi laisva, galinga, nepriklausoma. Esu bandžius ir narkotikų, bet man labiau patiko pats gėrimo procesas. Be alkoholio neįsivaizdavau tolesnio gyvenimo.
Kada praradai malonumą gerti?
Kai pajutau, jog senka mano dvasinė, fizinė ir psichinė būklė. Tapau apatiška aplinkai, įvykiams, šeimai. Atrodė, kad nebeturiu jausmų. Pasijutau kaip visuomenės atmata. Apniko kaltės jausmas.
Kaip suvokei, jog reikia pagalbos ir kad viena nepajėgsi? Ką darei?
Supratimas atėjo tada, kai nebegalėjau gerti ir negerti taip pat, bet pati sustoti nei jėgų, nei valios neturėjau. Atrodė, kad padėtis be išeities. Kankinama nežmoniškų dvasinių ir fizinių kančių kreipiausi į Klaipėdos priklausomybės ligų centrą pagalbos. Man pasiūlė 28 dienų psichoterapinę Minesotos programą. Žinojau, kad kitos išeities neturiu, tad pasiklioviau medikais. Tuomet sužinojau, kad esu priklausoma nuo alkoholio ir kad tai ne pasileidimas, o liga. Nuo tada ir pradėjo keistis visas pasaulis ir suvokimas apie jį. Supratau, kad esu žmogus, turiu jausmus ir teisę gyventi kaip visi. Žodžiu, dalyvaudama programoje, taip pat lankydama A.A. susirinkimus, pradėjau mokytis gyventi su savo negalia. Tiesa, po penkių mėnesių įvyko atkrytis. Patyrus blaivybės skonį, gerti buvo nebeskanu. Suvokdama, kad esu priklausoma ir saikingai gerti niekada neišmoksiu, nusprendžiau dar kartą pakartoti Minesotos programą.
Kaip jautiesi šiandien?
Dabar jau metai ir keturi mėnesiai gyvenu blaiviai. Per tą laikotarpį trečią kartą pakartojau psichoterapinę programą. Dabar mano gyvenimas visiškai kitoks. Pasikeitė aplinka, atsirado nauji poreikiai ir draugai. Pradingo baimės ir kaltės jausmas, išmokau blaiviai mąstyti. Gimiau antrą kartą ir už tai esu dėkinga Dievui, visam Priklausomybės ligų centro kolektyvui ir A.A. nariams. Supratu, kad sveikimo kelias nelengvas, bet vaisiai saldūs.
Liga sustabdoma
„Manau, kad Marina pasirinko patį tinkamiausią kelią dalyvaudama psichoterapinės grupės programoje. Panašiose situacijose atsidūrę žmonės sunkiai suvokia, kad alkoholizmas – tai kūno ir sielos liga, neišgydoma ir progresuojanti, bet gali būti sustabdoma. Ligos progresavimas sustabdomas tik abstinencijos atveju, t.y. visam laikui atsisakant alkoholio. Marinos liga sustabdyta ir jos laukia ilgas sveikimo procesas. Kiekvienas pacientas sveiksta skirtingai. Tai priklauso nuo to, kaip ilgai žmogus vartojo alkoholį, kokia psichinių funkcijų būklė ir paties ligonio noras pasveikti”, – pakomentavo psichologė Jelena Ramšienė.
Kokį vaidmenį atlieka psichologas?
Psichologo vaidmuo yra psichodiagnostika ir psichokorekcija. Pirmiausia pacientas testuojamas ligos diagnozei nustatyti. Kai ligoniui atliekama detoksikacija medikamentais, gydytojas skiria psichologo konsultaciją. Jeigu pacientas nori tęsti gydymą ir keisti gyvenimo būdą, jis būtinai ateina pas mus arba pasirenka psichoterapinę Minesotos programą.
Kokią terapiją taikote pacientui ir kiek laiko trunka gydymas?
Dažniausia ligoniui taikoma bendravimo terapija, kurios tikslas – suvokti tikrąją savo ligos priežastį ir mokytis gyventi su savo negalia. Reikia nepamiršti, kad alkoholis yra stimuliatorius ir ligonis patenka į kliniką nemokantis bendrauti, išgyventi streso, džiaugtis, ilsėtis, netgi dirbti blaivus. Daugelis pacientų laukia psichologo „stebuklo”, esą jis išgydys jį iš karto. Kaip bebūtų gaila, tai netiesa. Kiekvienas žmogus konsultacijos metu būtinai turi išsikalbėti, atsiverti, nes nuo to priklauso jo sveikimo progresas. Dirbame ir su ligonio šeimos nariais. Dažniausiai namiškiai taip pat nesuvokia tikrosios padėties ir ignoruoja ligos pasekmes sau patiems. Ir jiems reikalinga psichologo konsultacija, norint mokytis gyventi su pradedančiu sveikti šeimos nariu. Mūsų funkcija yra pastūmėti ligonį pajusti malonumą gyvent blaiviai, o tai įmanoma tik susipažinus su nauju savimi.
Kas yra Minesotos programa?
Šis gydymo metodas vadinamas Minesotos (dvylikos žingsnių modeliu) todėl, kad pirmieji eksperimentai buvo atliekami Minesotos valstijoje. Tai visapusiškas ir intensyvus gydymas, vienu metu nukreiptas į visus alkoholizmo aspektus. Per 28 dienas trunkantį gydymą pacientas turi suvokti, jog turi problemą. Kadangi darbas vykdomas grupėje, bendravimas su kitais pacientais turi gydomąjį poveikį, o psichologas ir priklausomybių konsultantas būna jam patarėju. Svarbu žinoti, kad 28 dienos – tai tik pirma pakopa pradedant gyventi blaiviai. Toliau ligonis dar trejus metus gali lankyti psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijas, bet tai priklauso nuo jo paties poreikio.
Padeda susivokti
Socialiniai darbuotojai Nijolė Šukienė ir Gediminas Norvilas savo pareiga laiko padėti žmogui pamatyti jo problemas, parodyti būdus, kaip įveikti sunkumus, krizes, ir sudaro sąlygas mokytis bendravimo įgūdžių.
Kokią funkciją centre atlieka socialinis darbuotojas?
Gediminas: Socialiniam darbuotojui, dirbančiam su alkoholizmo pažeistais žmonėmis, būtina tolerancija, kantrybė ir pagarba. Mūsų klinikos pacientai – tai asmenys, pažeisti psichologiškai ir dvasiškai, dalis jų turi didesnių ar mažesnių psichinių sutrikimų.
Nijolė: Socialinis darbuotojas privalo gerai išmanyti ne tik alkoholizmo simptomus, bet ir atpažinti kitų psichoaktyvių medžiagų poveikį žmonių mąstymui ir gyvensenai. Dažnai susiduriame su tokiais ligoniais, kurie vartoja vieną ar kelias psichoaktyvias medžiagas: alkoholį, raminamuosius vaistus ar narkotikus ir tokiu būdu tampa priklausomi ne tik nuo alkoholio, bet ir kitų cheminių, psichiką veikiančių medžiagų.
Kaip reaguojate į visuomenės požiūrį, jog į centrą patenka tik degradavę asmenys?
Gediminas: Visiškai su tuo nesutinku. Šiuo metu į mūsų centrą kreipiasi žmonės iš įvairių visuomenės sluoksnių.
Nijolė: Mums nerūpi, iš kokio visuomenės sluoksnio, o kokios būklės ir ką galime padaryti, kad padėtume žmogui greičiau atsitiesti. Jokiu būdu tai nereiškia, kad besikreipiantysis pagalbos jau turi priklausomybę. Manau, kad visuomenei trūksta informacijos ir žinių apie tai, kas yra priklausomybė ir kokios pasekmės laukia jos negydant.
Ką pasakytumėt tiems, kurie abejoja, ar turi problemą?
Gediminas: Jei alkoholis ar kitų svaiginančių medžiagų vartojimas trukdo žmogaus ar jo artimųjų gyvenimui, kviečiu apsilankyti ir tai išsiaiškinti.
Nijolė: Priklausomybė nuo alkoholio dar vadinama vienišumo liga, mat sergančių šia liga žmonių gebėjimas laisvai, saugiai ir sąžiningai bendrauti yra sutrikęs.
Pasak socialinių darbuotojų, pavartojus alkoholio ar kitų svaiginančių medžiagų, alkoholikui nuslūgsta įtampa, nerimas, atsiranda tariamas pasitikėjimas kitais ir savimi, susidaro iliuzija, kad gyvenimas yra saugus. Dalyvaudami stacionarinėje programoje, pacientai turi galimybę mokytis bendrauti be svaiginančių medžiagų, įgauti patyrimo nebūti vieniši. Jie gali parodyti savo blogiausias puses ir būti nesmerkiami, bet priimami tokie, kokie yra. Stacionarinis gydymas leidžia paliesti slapčiausias ir didžiausias baimę keliančias žmogaus būsenas saugioje ir suprantančioje gydomojoje bendruomenėje. Stacionaro aplinka suteikia galimybę kiekvienam pacientui susikoncentruoti ties savo problema.
Rūta Žalandauskienė