Europos Parlamento narys profesorius Vytautas Landsbergis pokalbyje su „Ekstra” pabandė pažvelgti į šių dienų Lietuvos ir tarptautines aktualijas, sąsajas tarp krintančių Rusijos naikintuvų ir įslaptintų derybų dėl „Mažeikių naftos” pardavimo.
– Vyriausybės sumanytas „Mažeikių naftos” (MN) perpardavimas kai kuriems ekspertams primena lipimą ant to paties grėblio, turint galvoje ne visai sėkmingą „Williams” atėjimo į MN istoriją. Kaip šį numatomą žaibišką pirkimą ir pardavimą vertintumėte jūs? Kuris iš skelbiamų potencialių pirkėjų – „LUKoil” (su „ConocoPhilips”) ar TNK-BP – sudaro rimtesnio ir patikimesnio partnerio įspūdį?
– „Williams” atėjimo į „Mažeikių naftą” pabaiga visai sėkminga: pelningiausia Lietuvos įmonė, kurios akcija šiandien kainuoja 10 kartų daugiau nei to atėjimo metu. Ano meto alternatyvos – atmesti „Williams” ir skelbti MN bankrotą arba atiduoti „LUKoil” už 1 dolerį – būtų mažiau sėkmingos. Suprantama, kalbame apie ilgalaikę sėkmę Lietuvai, o ne vienkartinę kokiems korupcininkams.
Dabar ta antroji, privati, „sėkmė”, kai su kažkuo nežinomu deramasi visuomenei tepasakant „mes jau turim pirkėją”, gali būti skaičiuojama, kaip rašė „Lietuvos rytas”, dešimtimis milijonų. Su „Williams” buvo deramasi apie trejus metus, ir dėl įstatymų pataisų diskutuota ilgai. Ne vieną kartą posėdžiavo, taip pat pirkėjams dalyvaujant, Valstybės gynimo taryba.
Kaip vyksta dabar, visi žinome. Daugelis mano, kad Lietuvos valdovas turėtų bent pasitarti su Lietuvos vadovu, bet kas iš to. Tad lyginti aną ir dabartinę numatomą procedūras nėra pagrindo. Panašu į senąjį metodą: pykšt pokšt ir „vsio zakono”. Milijardinių aferų (kaip „ponios Botjė”), kurios būtų sukėlusios sėkmės atveju valstybei didžiulę finansinę grėsmę, prisižiūrėjome jau prieš 12 metų.
Dabartinis sumanymas, kiek apie jį miglotai prasitariama, vėl turi avantiūros bruožų. Tačiau autorius rizikuoja ne savo pinigais, o kažkokios, kaip jam regis, valstybėlės stabilumu, galbūt likimu. Tik man ligi šiol nežinoma, ar iš tiesų olandiškoji „Jukos” yra verčiama parduoti akcijas. Gal kas nors parodytų kokį popierių?
– Opozicijos lyderis A.Kubilius lyg ir pritaria Vyriausybės sugalvotam MN perpardavimui. Nesutariama tik dėl būsimo pelno panaudojimo. Kaip vertintumėte tokį retą Lietuvoje valdžios ir opozicijos sutarimą?
– Šiek tiek stebina, bet su opozicijos lyderiu neturėjome nei progos, nei laiko tai aptarti. Tačiau jei Vyriausybė turės rankose tuos MN sėkmės milijardus grynais, tai aš ne prieš rublinių indėlių kompensavimą, bet su viena sąlyga: visos kompensacijų sumos oficialiai valstybiškai rašomos į Rusijos (kuri 1990 m. būtent ir pagrobė šias žmonių santaupas) padarytos žalos sąskaitą. Kada nors grobikai vis tiek turės atlyginti ją Lietuvos valstybei. Galų gale, jeigu įvyks tas pardavimas į nežinomybę, MN milijardų pakaks ir pasiųsti kokį tūkstantį Lietuvos jaunuolių mokytis valstybės darbo demokratinėse gilesnių tradicijų šalyse. Su dabartine nomenklatūrine bičiulių biurokratija niekur nenuvažiuosim, nebent pas Pinčiuką.
– Ar dujų vamzdis iš Rusijos į Vokietiją Baltijos dugnu nėra ir savotiškas kerštas (nors tai gal ir ne pati rimčiausia priežastis) Lietuvai, kurios pareigūnai visai neseniai kalbėjo, kad „neprileis Ivano prie vamzdžio”?
– Jokie Lietuvos pareigūnai nėra sakę „neprileisim Ivano prie vamzdžio” (V.Babiliaus žodžiai buvo kitokie), tad šitos 2000 m. rinkimų nesąmonės jau nereikėtų platinti.
Keršto jausmų už kitką Rusijos politinis elitas turi daug, bet manau, kad pagrindinis jo siekis – valdyti net Europą. Paskui gal ir pasidžiaugti, kaip tie bjaurybės pribaltai „klūpsčiomis atšliaužia” prašyti dujų.
– Rusijos ir Vokietijos esą grynai ekonominiai ir esą grynai privataus verslo projektai – objektyvus dalykas ar kokių nors rimtesnių geopolitinių slinkčių išdava? Kaip šis dujų vamzdžio projektas vertinamas Europoje, Europos Parlamente?
– „Grynai ekonominiai” ir „grynai privataus verslo” aiškinimai yra grynai grynas vaikų darželis. Juk „Gazprom” priklauso Rusijos vyriausybei, tai apie ką čia dar kalbama. Rusijoje nėra ir dar ilgai nebus grynai ekonominių dalykų: patys sako, kad politiką daro per ekonomiką. V.Putinas jau seniai paskelbė, kad vykdys „energetinę diplomatiją”, o sovietinės ir posovietinės Rusijos diplomatijos tėvas – V.Molotovas.
– Lyg perkūnas iš giedro dangaus – iš esmės tiesiogine prasme – nukritęs ar numestas Rusijos naikintuvas, atrodo, nesukėlė rimtesnės reakcijos Europoje, NATO. Ar ne todėl rusai ir leidžia sau elgtis su Lietuva gana įžūliai, net reikalaudami atiduoti „diplomatinės neliečiamybės saugomą” pilotą ir naikintuvo duženas?
– Kad valstybės sienos pažeidėjas, nepranešęs žemei ir sukėlęs nenuspėjamų grėsmių, dar ir labai galimas žvalgybinio eksperimento arba provokacijos vykdytojas, daromas „diplomatu”, tai išties aukštas įžūlumo lygmuo. Gal jau viršūnė, o gal sulauksime ir gražiau.
Reakcijos Europoje arba NATO galėtume tikėtis, jei Lietuvos Vyriausybė ten kreiptųsi, pavyzdžiui, aptarti agresyvaus incidento NATO vyriausiojoje būstinėje Briuselyje. Galėtų kreiptis konsultacijų ir tiesiog į JAV pagal mūsų turimą keturšalę chartiją. Bet Rusijos vyriausybė taptų nepatenkinta, todėl šį galbūt sėkmingą karinį politinį jos manevrą ir menkinome nuo pat pradžios.
Dabar balsai tvirtesni, bet ir Rusijos valdžia išsijuosusi eskaluoja spaudimą, vaidina isteriją. Išties tarsi būtų suplanavę. Net reikalauja atiduoti galimo nusikaltimo įkalčius. Atitaria R.Paksas, kurio kaltinimus Lietuvai, kodėl blogai gynėsi, esą reikėtų ištirti „drauge su Rusija”. Beje, sukeltas triukšmas gali būti patogi dūmų uždanga kokiam nors visai blogam ir skubiam energetiniam sandėriui.
– Ar nėra keistoka, kad tokios avarijos vyksta JAV ir Rusijos prezidentų susitikimo išvakarėse. Ir tokių nelemtų sutapimų tikriausiai būtų galima aptikti ir daugiau?
– Vieno SSRS ir JAV prezidentų susitikimo Maskvoje metu buvo nužudyti Lietuvos pareigūnai Medininkuose. Sutapimų išties būna daug, bet kažkodėl vis iš vienos pusės.
– Ar iš šios katastrofos būtų galima daryti platesnes išvadas apie Lietuvos ir Rusijos, Rusijos ir ES, NATO ateities santykių raidą?
– Išvadas darysime įvertinę, ar tai išvis katastrofa. Kad suvarė lėktuvą, tai gal taip reikėjo. Gaus ordiną. Jau žada.
– Situacija Vokietijoje po rinkimų, analitikų vertinimu, gali pailginti, užtęsti stagnaciją tiek pačioje Vokietijoje, tiek visoje Europoje. Kuo paaiškintumėte tokį neblėstantį kairiųjų populiarumą Europoje?
Kodėl kairė ar įvairiai mutuojantys populistai niekaip nenuvysta ir Lietuvoje? Ką daryti ir kaip gyventi reikėtų susiskaldžiusiems (o gal skaldomiems?) šalies dešiniesiems?
– Kairiųjų populiarumas paaiškinamas jų socialiniu populizmu, lanksčiais liežuviais ir žmonių naivumu. Dešinieji Lietuvoje tyčiomis nesiskaldo; priešingai, kur įstengė – ten vienijosi. Bet yra kas ir tai peikia. O liberalai turi vargo, ir mes nesam dėl to laimingi.
Vokietija, jei silpna ir stagnuojanti, atitinkamai daro įtaką visai Europai. Jei Vokietija – prorusiška, o dar užsideda arklio akinius kaip G.Schroderis: „Putinas – didysis demokratas”, tai tempia į moralinę balą, į negarbingą konformizmą pagrindinių vertybių atžvilgiu ir dar silpnina nelabai stiprią Europą. Tikėkimės, kad tokia politinė Vokietija, Lietuvai pati blogiausia, dabar kuriam laikui pasitrauks.
Rimantas Varnauskas
„Ekstra”