„Šių laikų genų inžinerijos metodu pavyko sukurti hibridines DNR, sujungus į vieną molekulę skirtingų gyvūnų rūšių genus, pvz., „žmogus pelė”, „žmogus žiurkė”.
(TSRS gynybos ministerijos užsienio kariuomenių medicinos tarnybos informacinis biuletenis Nr. 59-1978 m.)
Jos pasirodė
Dabar, matyt, mažai kas prisimena apie devintajam dešimtmečiui įpusėjus laikraštyje „Komsomolskaja pravda” spausdintą publikaciją, daug triukšmo pridariusią ir tuo laiku kainavusią šiltą vietelę ne vienam atsakingam KGB, cenzūros ir gynybos ministerijos valdininkui.
Šios publikacijos esmė buvo tokia: tam tikru metu Maskvos metropolitene pradėjo vykti baisūs ir nepaaiškinami dalykai. Pirmiausia neaiškiai kur pradingo keletas kelio prižiūrėtojų, tikrinusių tuneliuose metro kelią ir įrangą naktį, pasibaigus metro traukinių judėjimui. Išėjo į tunelį ir dingo žmonės kaip į vandenį. Po keleto tokių atvejų metro prižiūrėtojai, elektrikai ir kiti pagalbinių tarnybų darbininkai pradėjo bijoti darbo tuneliuose, ne juokais sunerimo ir metro valdininkai, buvo iškviesta milicija – žmogus juk ne adata šieno kupetoje, ne taip lengva jam išnykti net ir išsišakojusiuose kaip voratinklis Maskvos metro, perskrodusio žemės gelmes po milžinišku miestu, tuneliuose.
Paskui kažkas iš mašinistų pradėjo pasakoti tokius dalykus, kad teko juos pasiųsti į psichiatrijos ekspertizę, kuri beje patvirtino jų sveiką protą. Mašinistai kelionės metu galingų prožektorių šviesoje pradėjo pastebėti tunelių atšakose šmėžuojančius šešėlius, labiausiai panašius į … neįsivaizduojamo dydžio gigantiškas žiurkes!
Aišku, kaip tai buvo įprasta sovietų laikais, oficialios informacijos priemonės visiškai tylėjo šia tema, maloniai teikdamos tarybinių žmonių klausai ir akims vien geras žinias apie laimėjimus tarybinių kolūkių laukuose, gamyklose, tarybinės kultūros baruose ir eiliniame partijos suvažiavime. Tačiau kaip visada GBT – „greitasis bobų telegrafas” pasirodė „aukštumoje”. Gandas praskriejo per miestą viršgarsiniu greičiu, pakeliui apaugdamas pačiomis netikėčiausiomis smulkmenomis. Sostinė atsidūrė ant panikos ribos, žmonės pradėjo bijoti ne tik važiuoti metro, bet ir vaikščioti po antžeminių metro stotelių vestibiulius.
Paslaptis paaiškėja
Reikėjo skubiai imtis priemonių – šiam darbui buvo paskirtas specialus KGB padalinys, kurio egzistavimas buvo laikomas griežčiausia paslaptimi, jau nekalbant apie jo paskirtį. Padalinys buvo skirtas pastoti kelią diversiniams veiksmams didelių miestų požeminėse komunikacijose – kanalizacijos sistemoje, metropoliteno tuneliuose ir šachtose. Kažkokiu būdu į šios kovinės grupės, išsiųstos į Maskvos metro iššaudyti gigantiškų graužikų, sudėtį pateko „Komsomolskaja pravda” korespondentas. Kaip jam tai pavyko – paslaptis, padengta nežinomybės rūku: gal jis pasirodė besąs „savo žmogus” KGB sistemoje, o gal laikraščio redaktorius pasinaudojo savo pažintimis, pajautęs neeilinę sensaciją, arba dar kažin kaip. Tarybiniai žurnalistai, o ypač jauni, pasižymėjo nemaža energija ir vikrumu ieškoti sensacijų. Stebina tai, kad reportažas apie gigantiškų žiurkių medžioklę Maskvos metro požemiuose vis dėlto pasirodė laikraštyje „Komsomolskaja pravda”, neįtikėtinai aplenkdamas cenzūrą ir išgąsdinęs skaitytojus labai natūralistinėmis „specnazo” kovos prieš 40-kilogramines pabaisas smulkmenomis.
Superžiurkių medžioklės Maskvos metropolitene aprašymas buvo labai įtikinamas ir iliustruotas tokiais įrodymais, kokių nesugalvotų net žymiausi rašytojai fantastai, tokie kaip broliai Strugackiai, jau nekalbant apie paprastą žurnalistą. Tačiau svarbiausia, kad žurnalistas pats to nežinodamas išplepėjo tokią baisią paslaptį, po kurios paviešinimo nulėkė ne vieno redaktoriaus ir atsakingo darbuotojo galva: „specnazas” dėl viso pikto apginklavo žurnalistą AK-74U automatu ir kruopščiai instruktavo jį, kaip naudotis tuo automatu, kad neiššaudytų savų, ir griežtai perspėjo – neduok Dieve, nors lašelis užmuštos žiurkės kraujo ar gabaliukas žiurkės mėsos pateks į nosį ar burną!
Žurnalistui paaiškino, kad šitokios griežtos priemonės reikalingos, nes žiurkės labai nuodingos. Tačiau „specnazo” instruktoriai nepasakė žurnalistui, o greičiausiai ir patys nežinojo paties svarbiausio dalyko, kad šitos žiurkės – ne šiaip sau žiurkės, ir išaugo jos ne Maskvos metro požemiuose, o buvo sukurtos genų inžinerijos metodu slapčiausiose mokslinėse laboratorijose, todėl jų organizmuose buvo tam tikrų medžiagų, kurios, patekusios į žmogaus organizmą, gali sukelti mutacijas.
Kažkokiu būdu už slaptų laboratorijų sienų kaip gandas po Maskvą pasklido informacija, kad, pasufleravus kažkokiam mokslininkui genetikui, kažkokio maršalo ar generolo galvoje gimė pragaištinga idėja sujungti žiurkės ir žmogaus genus – tai yra sukurti „protaujančias” žiurkes, kurios, apginkluotos joms pritaikytais ginklais ir diversinėmis priemonėmis, galėtų komunikaciniais vamzdynais ir magistralėmis, iš kur jų tikrai niekas nesitikėtų, patekti į apsaugotus priešo komandinius punktus, požeminius sandėlius ir juos sunaikinti.
Neaišku, ar keletas šitų žiurkių pabėgo iš slapto instituto, ar eksperimento metu buvo palaikytos negyvomis ir paprasčiausiai išmestos į kanalizaciją bei pamirštos. Tokia po eksperimento likusi medžiaga turi būti sudeginta. Bet kas nežino, kad taisyklių laužymas ir instrukcijų nepaisymas yra mėgstamiausias rusų žaidimas (po rusiškos ruletės), laikomas gero elgesio pavyzdžiu.
Galbūt žiurkės, užuot likusios jų kūrėjų suplanuoto dydžio, pradėjo sparčiai mutuoti arba, įsivyravus kažkokiam žmogaus genui, o gal paveiktos metro tunelio sąlygų (kaip žinoma, tuneliuose daug aukštos įtampos kabelių, neaiškios paskirties civilinės ir karinės aparatūros), pasiekė atitinkamą dydį.
Reikia manyti, kad ir jų intelektas pasiekė tam tikrą lygį – atrodytų, kad tokio dydžio žiurkėms metro požemiuose nėra kuo maitintis. Bet, kaip žinoma, jos nesibodi viena kitą suėsti, o, be to, naktimis jos galėjo per atsarginius išėjimus ir ventiliacijos magistrales išeiti į žemės paviršių – ne taip jau mažai žmonių aštuonis milijonus gyventojų turinčioje Maskvoje naktį dingsta be žinios. O dieną žiurkės slapstėsi pačiose slapčiausiose metropoliteno vietelėse, apie kurias net neįtarė metro statybininkai ir projektuotojai.
Gandai plinta
„Specnazas” padarė savo darbą greitai ir kokybiškai: visos žiurkės buvo iššaudytos ir iškeltos į paviršių, kur jas tuoj pat nuvežė į tą pačią slaptą laboratoriją, iš kurios jos kadaise pabėgo. „Specnazo” grupė kaip atsirado, taip ir išnyko nežinomybės migloje, o žurnalistas su savo „atomine” medžiaga nuskuodė į redakciją. Vos ne pusės laikraščio lapo reportažas pasirodė jau kitą dieną – ir tada prasidėjo! Jau po poros valandų spaudos kioskuose neliko nė vieno laikraščio, o kai kurie apsukrūs vyrukai, triguba kaina pardavę iš anksto supirktus laikraščio egzempliorius, sugebėjo iš to nemažai pasipelnyti.
Valdžia sukruto – atitinkami tarnautojai už savivalę gavo „per kepurę”, bet reikėjo juk ką nors daryti – „greitasis bobų telegrafas” dirbo išsijuosęs, pagražindamas ir taip jau neįtikėtiną istoriją dar labiau neįtikėtinomis smulkmenomis ir detalėmis, augančiomis kaip sniego lavina.
Ir valdžia nesugalvojo nieko protingiau, kaip paskelbti publikaciją laikraštyje „Komsomolskaja pravda”… balandžio 1-osios pokštu, nežiūrint to, kad ji pasirodė visai ne melų dieną… Žmonės, aišku, nepatikėjo, ir gandai, vis labiau primenantys eilinį brolių Strugackių fantastinį romaną, nuvilnijo per visą didžiąją šalį, o jų pasakotojai daužėsi į krūtinę ir dievagojosi, kad jų duomenys – patys tikriausi. Laikraštis „Komsomolskaja pravda”, išspausdinęs „balandžio 1-osios pokšto” paneigimą, daugiau prie šitos temos negrįžo, matyt, užteko ir patirtų pasekmių.
Taip ir liko šita istorija pageltusiuose laikraščių numeriuose, skaityklose, archyvuose ir tarnybiniuose pranešimuose, paslėptuose su užrašu „visiškai slaptai”, bei pokalbiuose virtuvėje prie butelio. Tačiau gali būti, kad atitinkamos slaptosios laboratorijos dirba šia tema iki šiol! Ir kas žino, ar kokioje nors ventiliacijos šachtoje ar tunelyje, iš kurio girdisi metro traukinių ratų dundėjimas ir traukia aižus kreozoto kvapas, vėl nesublizgės bauginančiu žvilgsniu alkanos akys? Būkite atsargūs, ponai, naktinių pasivaikščiojimų metu!
o ka? visko gali but!