Kol Klaipėdos architektai, uosto kompanijų vadovai, politikai ir šiaip miesto įvaizdžiui neabejingi piliečiai vis dar ginčijasi, kaip turėtų atrodyti tikras uostamiestis, apsilankiusi Genujoje supratau, ką iš tiesų turėtų reikšti miesto šūkis: „Veidu į jūrą”. Ir nors teko lankytis daugelyje Europos uostamiesčių, drįsčiau teigti, kad būtent šiame Italijos mieste geriausiai gali pajusti jūrinio miesto dvasią. Šimtmečių palikimo ir modernių meninių sprendimų darna Genujai suteikia nepakartojamo žavesio, o kartu padeda išsaugoti egzotiškiausio Italijos miesto statusą. 2004 metų Europos kultūros sostinė, Kristoforo Kolumbo ir Nikolo Paganinio gimtasis miestas jums gali patikti arba ne, bet tikrai nepaliks abejingų.
Gatvių labirintuose
Valandą po Genujos centrą su automobiliu sukiojęsis mūsų palydovas Antonijus galų gale prarado kantrybę: surasti vietos automobiliui net ir brangiausiose aikštelėse – jokių prošvaiščių. Staiga jo veidą nušviečia išganinga šypsena. Nejaugi jis surado sprendimą? Privažiavęs prie saugomų uosto teritorijos vartų, italas kažką rimtai susako sargui, ir mes jau „turime” nemokamą vietelę Genujos centre – paties uosto teritorijoje. Pasirodo, prieš trisdešimt metų Antonijus net penkerius metus dirbo Genujoje ir turėjo reikalų su uosto direkcija, tad užteko sargui reikiamai prisistatyti bei pasakyti, į kokią įstaigą važiuoja, ir problema išsisprendė savaime. Taisyklės per tą laiką nepasikeitė.
Iškart prie uosto vartų mūsų palydovas atkreipia dėmesį į nedidelį pilkų akmenų pastatą, liūdintį viršuje nutiesto greitkelio šešėlyje. „Tai – pirmoji tratorija – jūreivių baras, kurį pasiekdavo uosto jūreiviai. Šiame kvartale dar prieš trisdešimt metų knibždėte knibždėjo prostitučių. Dabar čia daug ramiau, – Antonijus padiktuoja ir tolimesnį mūsų maršrutą: – Pirmiausiai eisime į senamiestį –istorinį centrą, o pabaigoje apžiūrėsime Senąjį uostą”. Prieš akis atsiveria nuostabus freskomis puoštas uosto direkcijos pastatas, prie kurio prisišliejęs namas taip pat turi istorinę reikšmę. Tai buvęs kalėjimas, kuriame Markas Polas padiktavo knygą apie būtas ir išgalvotas savo keliones po pasaulį. Neriame į siaurų gatvelių labirintą. Septynaukščiai pastatai vos pusantro metro vienas nuo kito. Šviesa sunkiai prasiskverbia iš aukštybių. Italas pataria prižiūrėti rankines, nes kišenvagių čia pilna. „Prieš trisdešimt metų vakare, kai užsidarydavo parduotuvėlės, čia be apsaugos vaikščioti išvis būdavo neįmanoma. Po darbo į nuomojamą butą senamiestyje mane palydėdavo policija. Daugelis čia atsisveikino ne tik su savo pinigais, bet ir su gyvybe. Čia klestėjo kontrabandininkai bei narkotikų prekeiviai. Ir dabar daugelyje butų savininkai kokiuose dviejuose kambariuose apgyvendina apie dvidešimt imigrantų, ieškančių darbo ar šiaip pragyvenimo šaltinio.” Ir be palydovo pasakojimų kūnas nueina pagaugais. Spalvotų įvairių rasių ir tautų žmogystų ir dabar gausu Genujos senamiesčio labirintuose. Viena jokiu būdu nenorėčiau čia būti. Egzotiškas, bet tikrai saugumu nedvelkiantis vaizdelis. O ir gatvės atrodo klaidžios.
Jos specialiai buvo išvedžiotos taip, kad, svetimšaliams užpuolus miestą, su jais būtų galima kuo greičiau susidoroti. Kai kuriose ypač siaurose gatvelėse, dvokiančiose šlapimu ir dabar čia užpuolikai nesunkiai su bet kuo susidorotų. Beklaidžiodama siaurus tunelius primenančiomis gatvelėmis, prisiminiau taiklų vieno amerikiečių žurnalisto pastebėjimą, kad Genujos senamiestis primena lėkštę su spagečiais, kurių prieskonius atstoja nuostabūs renesanso laikų rūmai. Bet juos dar teks surasti…
Praeities oazės
Kai įsukame į labiau turistinę gatvę, vedančią į Šventojo Lauryno katedrą, atsikvepiu ir nusprendžiu, kad uždaros erdvės man tikrai nepatinka. Antonijus paaiškina, kad čia buvusi „Suoliukų aikštė”, mat dar praėjusio amžiaus viduryje, laivų savininkai ateidavo čia ieškoti darbininkų į savo laivus, tad rytais čia būdavo daugybė žmonių, perkančių ir parduodančių darbo jėgą. Žvilgteliu į eilutę tamsių lyg derva stambių juodaodžių, apsėdusių kažkokios parduotuvėlės palangę. Jie man puikiai iliustruoja ką tik girdėtą pasakojimą. Egzotika – juk būtinas uostamiesčio atributas, – pagalvoju ir nukreipiu savo žvilgsnį į nedidelę šalia esančią bažnytėlę bei gėlių turgelį. Čia pat tiesiog ant žemės pardavinėjamos „Gucci” rankinės ir viso pasaulio etnografiniai papuošalai. Gyvenimas virte verda… Ne veltui Genuja tituluojama ir Italijos chaoso sostine.
Įsimaišę į turistų srautą, leidžiamės toliau. Veik kiekvieną aplink esančio pastato antrą aukštą puošia Mergelės Marijos skulptūra. Ji turi globoti miesto gyventojus. Priartėjame ir prie ekscentriška vadinamos Šventojo Lauryno katedros, statytos dar XII amžiuje. Juodai ir baltai dryžuotas pastatas primena zebro kailį. Įsmunkame į vidų, kur tvyro prieblanda ir rimtis. Prie mūsų iškart prisistato prižiūrėtojas ir tempia prie, jo manymu, vertingiausio šio pastato eksponato – bombos, pataikiusios į katedrą Antrojo pasaulinio karo metais, nuolaužų. Tačiau mums tai įspūdžio nepadaro. Tiesiog norisi pabūti šioje ramybės oazėje, taip kontrastuojančioje su išoriniu Genujos šurmuliu.
Toliau mūsų maršrutas tęsiasi pro XII amžiaus miesto vartus „Porto Soprano” link Kolumbo namo. Neišvaizdus, augmenija apžėlęs namelis kadaise priklausė didžiojo Amerikos atradėjo tėvui. Istorikai ginčijasi, ar tikrai šiame name gimė ir pats Kolumbas, bet manoma, kad vaikystę jis praleido būtent čia. Labai egzotiškai atrodo kolonomis puoštas sodelis šalia Kolumbo namo. Jo gabaritai turėtų patvirtinti faktą, kad tais laikais žmonės buvo kur kas mažesni.
Pats laikas keliauti į prabangiausią miesto gatvę „Via Garibaldi” – XVII amžiaus aristokratų rūmų alėją. Čia tviska marmuras ir veidrodžiai, visa gatvė alsuoja prabanga. Viename kiemelyje – dirbtinis krioklys uolėtu paviršiumi gurgantis į tvenkinį, kuriame plaukioja pusmetriniai raudoni karpiai. Norintiems apžiūrėti visus šios gatvės rūmus reikia pakloti nemenką sumą, tad nusprendžiame tiesiog pasidžiaugti šios gatvės-muziejaus prabanga ir įsivaizduoti, koks gyvenimas čia virė prieš keletą šimtmečių.
Veidu į jūrą
Pagaliau iš tamsaus senamiesčio gatvelių labirinto neriame į Senąjį uostą. Besileidžiančios saulės spinduliai tiesiog apakina. Jaučiamės lyg ką tik išlindę iš urvo. „Porto Antico” įsikūręs ir didžiausias Europoje muziejus ir akvariumas – tikras Genujos pasididžiavimas ir mėgstama miestiečių pasivaikščiojimo vieta.
Pirmiausiai į akis krenta didžiulis senovinis laivas. Tarp modernių jachtų jis atrodo labai egzotiškai. Ir visai nesvarbu, kad tolimomis jūromis jis niekada neplaukiojo. Tai tik R.Polanskio filmo „Piratai” dekoracijų dalis, kurią kinematografininkai padovanojo miestui. Šį ispanų senovinį burlaivį – galioną „Neptūnas”- suaugęs žmogus gali apžiūrėti už 5 eurus, o vaikas – už 3, bet nutariam, kad ir laivo išorė pakankamai įspūdinga.
Genujos senasis uostas švyti baltomis ir metalo spalvomis. Jūros ir dangaus mėlis – geriausias fonas kultinio šio miesto architekto Renzo Piano šedevrams (tarp šio architekto nuopelnų pasauliui – Pompidu centras Paryžiuje ir Berlyno rekonstrukcijos projektai). Sunku ir įsivaizduoti, kad dar prieš dvidešimt metų šią teritoriją nuo miestiečių skyrė uosto tvoros, geležinkelių linijos, muitinių punktai. Devintojo dešimtmečio pradžioje miesto valdžia nusprendė pradėti ruoštis iškilmingam 500-ųjų Kristofo Kolumbo Amerikos atradimo metinių minėjimui. Buvo nutarta, kad tokioms iškilmėms geriausia vieta galėtų būti Senasis uostas, tik jau atsinaujinęs ir atviras miestiečiams. Pasitelkus garsiojo architekto Renzo Piano fantaziją, buvo nutarta išsaugoti senuosius XVII-XX a. sandėlius ir paversti juos viešosiomis erdvėmis. Taip 400 metrų ilgio trijų aukštų medvilnės sandėlyje įsikūrė biblioteka ir konferencijų salės. Pagrindiniu „Porto Antico” akcentu tapo „Bigo” – didžiulį vorą ar jūrinius kranus primenantis liftas, kuris visus panorėjusius iškelia virš miesto pasigrožėti Genujos panorama. 1985-1992 metais vykusios rekonstrukcijos metu buvo pastatytas ir didžiausias Europoje muziejus ir akvariumas, įrengta palmių alėja ir net vaikų žaidimų aikštelė – „Citta dei Bambini” („Vaikų miestas”). Užteko vietos ir senoviniam krovinių keltuvui, kuris kaip tikras muziejinis eksponatas visai erdvei suteikia papildomos egzotikos.
Naujausias Renzo Piano kūrinys „La Bolla”– stiklinė sfera, pripildyta tropinių augalų, plūduriuojanti muziejaus ir akvariumo prieigose – čia atsirado 2001-aisiais ir puikiai papildo visą naujai atgimusio Senojo uosto teritoriją.
Būtent čia, vaikštinėdamas po Genujos „Porto Antico”, supranti, ko labiausiai trūksta Klaipėdai ir kaip turi atrodyti miestas, atsigręžęs veidu į jūrą. Širdį suspaudžia baltas pavydas ir viltis, kad, švęsdama kokį nors jubiliejų, Klaipėda gal taip pat pasiryš taip drąsiai atsiverti jūrai.
Jolita Kraniauskaitė
saunu 😀 😉 😛 8)
😀
fainai 😀