Trumpų atostogų iš Londono į Panevėžį grįžusį 25 metų Mantą Kaluiną tėvai dar kartą prirėmė prie sienos. Jiems rūpėjo sužinoti, kada jų sūnus pagaliau surimtės ir pradės dairytis žmonos.
Aiškaus atsakymo jie, žinoma, neišgirdo. Mat Manto artimiausiuose planuose – ne karjera ar vedybos, o pasaulio pažinimas su kuprine ant pečių.
Neseniai M.Kaluina beveik keturis mėnesius keliavo po Centrinės Amerikos šalis: Meksiką, Belizą, Gvatemalą, Hondūrą, Nikaragvą, Kostą Riką, Panamą. Vaikinas nežada nurimti ir ateityje.
„Mano bendraamžiai Lietuvoje pirmenybę teikia daiktams: automobiliui, gražiems drabužiams, butui. Tuo tarpu jauni užsieniečiai daug keliauja, kad pažintų kitokį pasaulį ir kitokį gyvenimą. To noriu ir aš”, – sakė Mantas.
Norėjo dirbti savanoriu Afrikoje
Prieš trejus metus KTU Panevėžio institute inžinieriaus specialybę įgijęs M.Kaluina sulaukė pasiūlymo dirbti „Ekrano” gamykloje ir tęsti studijas magistrantūroje.
Tačiau pasiėmęs diplomą vaikinas nusprendė važiuoti į Afriką dirbti savanoriu. Jis atsidūrė Norvegijoje, organizacijos „Human People to People” savanorių ruošimo stovykloje, kur turėjo pereiti specialius mokymus.
Iš įvairių Europos šalių susirinkusių būsimų savanorių niekas neaprūpino nei gyvenamuoju plotu, nei maistpinigiais. Viskam teko užsidirbti patiems, gatvėse pardavinėjant knygeles apie organizacijos misiją Afrikoje.
Grįžo išbadėjęs ir purvinas
„Mokymai apsiribojo knygučių platinimu, o tiksliau – išmaldos prašymu, nes praeivius turėdavom tiesiog kaulyti, kad pirktų”, – pamena vaikinas.
Pasak jo, per 3 mėnesius iš beveik 20 žmonių grupės į Afriką neišvažiavo nė vienas. Mantas namo į Lietuvą grįžo pakeleivingomis mašinomis.
Vaikinui atgal teko tempti daugybę daiktų, kuriuos buvo pasiėmęs kelionei. Į sustabdytų mažesnių automobilių bagažines panevėžiečio lagaminai ir kuprinės net netilpdavo.
Vokietijoje M.Kaluina pametė paskutinius pinigus. Tad namo grįžo išbadėjęs ir purvinas.
Nepaisant to, savanorių ruošimo stovykloje praleista vasara jam buvo viena įsimintiniausių.
Darbe ištvėrė tik 9 mėnesius
Grįžęs į Panevėžį Mantas susirado vadybininko darbą vienoje firmoje.
Naujų įspūdžių ir nuotykių trokštantis vaikinas žinojo, kad ilgai vienoje vietoje neužsibus, ir to neslėpė nuo darbdavių. M.Kaluina, galimybei pasitaikius, ketino išvykti į Airiją.
Padirbėjęs firmoje 9 mėnesius jis nusprendė, kad rutinos jau užteks. Mantas pradėjo skaityti skelbimus laikraščiuose apie užsienyje siūlomus darbus.
Vaikino dėmesį patraukė siūlymas skinti pomidorus Italijoje.
„Tiks”, – akimirksniu nusprendė diplomuotas inžinierius ir pradėjo krautis krepšį.
„Aš iškart supratau, kad tai nelegalus darbas, tačiau dėl to nesukau galvos, man svarbiausia buvo išvažiuoti”, – paaiškino jis.
M.Kaluina kelionės organizatoriams sumokėjo 1,5 tūkstančio litų ir su keliolikos žmonių iš įvairių Lietuvos miestų grupe autobusu išdardėjo į Pietų Italiją.
Su savimi vaikinas vežėsi „Maximoje” pirktą palapinę, nes buvo įspėtas, kad teks miegoti lauke po atviru dangumi.
Italijoje papuolė į vergystę
M.Kaluinai ir jo bendrakeleiviams pomidorų plantacijose teko lenkti nugarą nuo ryto iki vakaro už grašius.
„Po darbo būdavau taip pavargęs, kad iškart krisdavau į palapinę miegoti. Labai vargino ir nepakeliamas karštis”, – pamena vaikinas.
Palapinėse gyvenantys samdiniai iš Lietuvos neturėjo kur gamintis maistą. Šeimininkai italai elgėsi arogantiškai ir labai pyko, jei karščio išvarginti lietuviai dirbdavo lėčiau arba kurią dieną neateidavo į darbą.
Mantas su vienu draugu buvo 3 dienoms pasprukęs į Romą, kurią pasiekė autostopu. Tiesa, grįžti buvo kur kas sunkiau. Kol susistabdė pakeleivingą automobilį, teko nemažai kilometrų nukulniuoti pėstute kepinant nežmoniškam karščiui.
Pomidorų plantacijų šeimininkai, žinoma, pažintinių išvykų netoleravo.
„Kartais brangiais automobiliais atvažiuodavo stambūs vyrukai, visai kaip mafijozai iš filmų, kurie grasindavo paauklėti nepaklusniuosius”, – pasakojo Mantas.
Vėliau vaikinas patyrė, kad italų ūkininkai samdinius perka ir parduoda vienas kitam. Pinigus už italams pristatytą pigią darbo jėgą gauna ir kitataučiai, tarp jų ir lietuviai.
Bėgo rizikuodami gyvybe
Kartą Mantas su keliais draugais mėgino atsisakyti dirbti pas vieną ūkininką, nes darbo sąlygos buvo ypač vergiškos.
Netrukus atvažiavo prabangus automobilis su Kauno numeriais, iš jo išlipo vaikinai su auksinėmis grandinėmis ant kaklo ir nedviprasmiškai patarė nepurkštauti.
Vis dėlto M.Kaluina su keliais likimo draugais nusprendė sprukti.
Pasitaikius pirmai galimybei, jie sėdo į automobilį ir pasileido kalnuotais keliais. Nuvažiavo netoli. Viename posūkyje kelią jiems užtvėrė traktorius. Bėgliams teko grįžti pas šeimininką.
Lietuvių nesėkmė neatšaldė. Vieną naktį jie susikrovė mantą ir pabėgo.
„Leidomės kalnu žemyn slapstydamiesi pakrūmėse ir dairydamiesi atgal, ar kas nesiveja”, – pamena M.Kaluina.
Jam tuo metu buvo ir baisu, ir juokinga, nes jautėsi tarsi vaidindamas nuotykių filme. Prašyti pagalbos vietos policininkų bėgliai nedrįso. Mat šie nekalba angliškai, be to, kreivai žiūri į nelegalius samdinius.
Lietuviams vargais negalais pavyko nusigauti į saugesnę vietą, kur pasistatė palapines pailsėti. Stovyklavietėje bėgliai praleido kelias dienas. Žmonės mito įvairiais vaisiais ir daržovėmis, kurių nugvelbdavo netoli esančiuose soduose ir daržuose.
Netrukus lietuviams vėl teko skubiai krautis daiktus ir bėgti. Šį kartą juos išginė prapliupęs lietus.
„Lijo taip smarkai, jog patvino netoliese esantis kanalas ir apsėmė mūsų palapines. Vieną rytą atsibudau iki juosmens vandeny”, – pamena M.Kaluina.
Skinti vynuoges lengviau
Vaikino dar netraukė namo į Lietuvą, jis susirado darbą vynuogyne. Pomidorų sezonas buvo jau pasibaigęs.
Tiesa, Mantas tikino, kad nieku gyvu nebūtų vėl skynęs pomidorų. „Man vien nuo to žodžio plaukai šiaušiasi. Iki šiol negaliu valgyti kečupo”, – juokėsi jis.
Vynuogyno šeimininkas pasitaikė geras žmogus. Lietuvius jis apgyvendino nameliuose, nevertė dirbti po keliolika valandų.
Nors visą dieną Mantui tekdavo dirbti aukštyn pakeltomis rankomis, vynuoges jam skinti patiko. Už 7 valandų darbo dieną jam mokėjo 25 eurus.
Vaikinas labai netaupė, nuvažiuodavo į didesnius miestelius suvalgyti picos, pirko drabužių. Tuo tarpu kai kurie lietuviai, ypač vienas penkiasdešimtmetis žemaitis, spaudė kiekvieną centą.
M.Kaluinai ypač gaila pastarojo vyro. Mat vieną dieną grįžęs iš darbo jis neberado per kelis mėnesius Italijoje uždirbtų visų savo pinigų.
„Jis taip smarkai išgyveno, kad, rodės, išprotės. Veltui ieškojo dingusių santaupų – pinigai neatsirado. Be to, jo vos peiliu nenudūrė vienas vagyste apkaltintas albanas”, – apie bendrakeleivio nelaimę pasakojo vaikinas.
Kalbos mokėsi Šekspyro koledže
Italijoje M.Kaluina praleido pusketvirto mėnesio. Į Lietuvą jis parsivežė apie 800 eurų santaupų. Vaikinas galėjo iš stalčiaus išsitraukti inžinieriaus diplomą ir ieškotis darbo, bet taip nepadarė.
Kiek atsipūtęs jis susikrovė lagaminą ir išlėkė į Angliją. Ką ten veiks, gerai nežinojo, juo labiau kad nemokėjo angliškai. Nepaisant to, panevėžietis buvo tikras, kad neprapuls.
Londone M.Kaluina pradėjo mokytis Šekspyro kalbų koledže, kurio bendrabutyje ir apsigyveno. Koledže mokslas už pusmetį kainavo tik 300 dolerių, čia anglų kalbą studijavo įvairių tautų atstovai.
Panevėžietis Anglijos sostinėje dirbo keliuose darbuose: vienoje kavinėje – padavėju, kitoje – barmenu, viešbutyje – naktį budinčiu administratoriumi.
Iš pradžių lietuvis angliškai kalbėjo gana prastai, todėl patekdavo į kurioziškas situacijas.
„Klientas kelis kartus pakartodavo, ko jis nori, bet aš nesuprasdavau. Tada susierzinęs žmogus durdavo pirštu į meniu, o aš supratingai linksėdamas galvą skubiai šuoliuodavau virtuvėn”, – juokdamasis pasakojo M.Kaluina.
Budėdamas naktį viešbutyje Mantas tyčia nekeldavo telefono ragelio, nes žinojo, jog nesusikalbės su klientu.
Kelionių savaitgaliais per mažai
Gyvendamas Londone vaikinas dažnai savaitgaliais skrisdavo į įvairius Europos miestus. Po vienerių Anglijoje praleistų metų M.Kaluina pajuto nenumaldomą norą pakeliauti ilgesnį laiką.
Pasaulio žemėlapyje jo žvilgsnis nukrypo į Centrinę Ameriką. Panevėžietis suplanavo savo kelionės maršrutą: Meksika, Belizas, Gvatemala, Hondūras, Nikaragva, Kosta Rika, Panama. Šias šalis jis ketino apkeliauti maždaug per 3-4 mėnesius.
Ko reikia tokiai egzotiškai kelionei?
„Visai nedaug: kelionių gido „Lonely planet”, geros nuotaikos, kuprinės, būtiniausių drabužių ir truputį pinigų”, – išvardino M.Kaluina.
Prieš kelionę vaikinas pasiskiepijo nuo hepatito A, B ir vidurių šiltinės. Į kuprinę įsimetė vaistų nuo maliarijos.
Nors Mantas į Centrinę Ameriką išsiruošė vienui vienas, tačiau keliauti vienam beveik neteko. Kiekvienoje šalyje lietuvis sutikdavo įvairių tautybių keliautojų, kurie trumpesniam ar ilgesniam laikui tapdavo jo bendrakeleiviais.
Meksikoje mėgavosi maistu
Meksika, į kurią M.Kaluina atskrido iš Londono, užbūrė jį savo senaisiais kolonijiniais miestais, prieš tūkstantmečius majų statytomis piramidėmis, margaspalviais indėnų kaimeliais, nepakartojamu gamtovaizdžiu pradedant platumomis, baigiant džiunglėmis, kalnais ir fantastiškais paplūdimiais.
Šioje šalyje lietuvis pasijuto tarsi civilizacijų istorijos muziejuje, tad pasiliko net mėnesiui.
Po Meksiką vaikinas keliavo autobusais, kurie pasirodė esantys apynauji ir patogūs. Tiesa, kelionė jais atsiėjo nepigiai.
Mantas nepatingėjo nukakti ir į garsųjį kurortą Akapulką, kad įsitikintų, ar šis apdainuotas miestas iš tiesų toks puikus.
„Ten gražu, tačiau nesijaučia Meksikos dvasios, viskas pritaikyta turistams, didelės kainos”, – jis neslėpė šiek tiek nusivylęs.
Vaikinui ypač patiko aštrus, bet skanus ir nebrangus meksikiečių maistas. Pietums jam pakako 5 dolerių. Keliautojas stengėsi paraugti kuo įvairesnių valgių, nevengė ir gatvėje parduodamų patiekalų, lepinosi labai skaniais egzotiškais vaisiais, kurių net pavadinimų nežinojo.
Vaikinas atkreipė dėmesį, kad labai pigi tekila. Butelį šio gėrimo, Londone kainuojančio apie 150 svarų sterlingų, jis galėjo nusipirkti už 10-15 dolerių.
Belize nardė kartu su rykliais
Į Belizą, skurdžią ir mažytę, nė 300 tūkstančių gyventojų neturinčią valstybę, M.Kaluina atvyko tuo metu, kai jie dėl kažko streikavo. Apie tai jį pasienyje informavo belizietis pareigūnas, kuris sėdėjo užsikėlęs kojas ant stalo ir visai neskubėjo tikrinti kertančiųjų sieną dokumentų.
Belize Mantas nusigavo į nuostabaus grožio salas, vadinamas nardytojų rojumi. Vietiniams nardymo instruktoriams liepus iš valties šokti į vandenį, vaikinas akimirką sudvejojo. Vandenyje buvo tiršta ryklių ir rajų. Tačiau šie, pasirodo, yra visai nepavojingi.
„Fantastiškas jausmas nardyti su rykliais”, – patirtas įspūdis Mantui iki šiol išliko gyvas.
Atsisakė siūlomos nuotakos
Belize M.Kaluina su vietiniais žaidė krepšinį. Ten šis žaidimas labai populiarius.
Šioje šalyje vaikinas netgi turėjo galimybę vesti, tačiau atsisakė. Keliaujant autobusu viena belizietė jam labai atkakliai visą kelią piršo šalia sėdinčią savo 14 metų dukterį.
Į piršlybas įsitraukė visas autobusas, tad lietuvis net išprakaitavo atsikalbinėdamas nuo vedybų.
„Man ta tamsiaodė mergina buvo šiaip sau”, – juokdamasis paaiškino Mantas, kodėl taip spyriojosi.
Gvatemaloje pasieniečiams iškart užkliuvo M.Kaluinos pasas. Apie Lietuvą jie nieko nebuvo girdėję ir niekaip negalėjo patikėti, kad šalis yra Europos Sąjungos narė. Jie kažkur daug kartų skambino ir ilgai aiškinosi, kol lietuvį praleido.
Gvatemaloje vaikinui neišdildoma įspūdį padarė maži senutėliai geltoni autobusiukai, kuriuos vietiniai vadina čikenais (viščiukais).
Į labai lėtai judantį ir beveik kas 10 metrų prie kiekvieno namo stojantį autobusiuką prilipdavo tiek žmonių, kiek tik panorėdavo.
„Ten nėra žodžio „netelpa”. Vairuotojai leisdavo lipti visiems. Žmonės važiuodavo susispaudę kaip silkės statinėje”, – pasakojo Mantas.
Dauguma keleivių į transporto priemonę ropšdavosi nešini ryšuliais malkų, dėžėmis su paukščiais, kibirais. Bilietų pardavėjas, kad pasiektų naujai įlipusį keleivį, lipdavo ant stogo, jį peršliauždavo ir vėl įlįsdavo pro langą į autobuso vidų.
„Kartą žmonių prigrūstame autobusiuke važiavau viena koja stovėdamas ant laiptelių, kitą užsidėjęs ant galvos, o rankomis laikiausi įsitvėręs turėklo, kad nenukrisčiau.
Pamatęs, kad pakelėje laukia 7 moterys su skalbiniais, o vairuotojas stabdo autobusiuką, ėmiau maldauti, kad nestotų, tačiau manęs niekas neklausė. Moteriškės buvo sutalpintos, aš – taip pat”, – plyšo juokais nepakartojamas keliones „čikenais” prisiminęs Mantas.
Pasak jo, vienintelis tokių kelionių privalumas – pigus, apie 20 amerikietiškų centų kainuojantis bilietas.
Pasak vaikino, turistams Gvatemala laikoma nesaugia šalimi. Jam teko sutikti keliautojų, kuriuos vietiniai apiplėšė. Lietuvį stebino miesto gatvėmis vaikštantys nuo galvos iki kojų ginkluoti vyrai.
Landžiojo siaurais urvais
Gvatemaloje M.Kaluina savaitę lankė ispanų kalbos mokyklą bei pats vietinius vaikus mokė anglų kalbos. Tuo metu jis gyveno vienoje palyginti pasiturinčioje gvatemaliečių šeimoje.
Nakvynė ir valgis jam per savaitę kainavo 35 dolerius. Gvatemaliečių patiekalai, kuriuose dominavo ryžiai, Manto nesužavėjo, kaip ir šokoladu aplietas viščiukas.
Tačiau vaikinas niekur nepatyrė tiek kraują stingdančių nuotykių ir negavo tiek adrenalino kaip Gvatemaloje. M.Kaluina užkopė į veikiantį ugnikalnį, matė, kaip jis spjaudosi lava. Pasak jo, kai kurie neatsargūs turistai net nusidegino.
Už 10 dolerių vaikinas nusipirko unikalią ekskursiją po urvus uolose. Panevėžiečiui teko gulsčiomis lįsti į siaurutėlį urvą, šliaužti visiškoje tamsoje, paskui šokti kelis metrus žemyn į vandenį, virve pasikelti į uolą, prisirišus prie lyno skrieti pašėlusiu greičiu virš skardžių.
Pasak Manto, niekas negarantavo šios ekstremalios ekskursijos saugumo. Beje, jis vėliau suprato, kodėl jo vedlys buvo kokių 12-14 metų paauglys. Pasirodo, kad stambesniam vyrui urvas būtų per siauras.
Gvatemalą, po kurią jis keliavo mėnesį, vaikinas vadina pačia nuostabiausia iš 7 jo aplankytų Centrinės Amerikos šalių.
Kosta Rikoje šokiravo kainos
Persisotinęs įspūdžių Gvatemaloje, M.Kaluina Hondūre, Nikaragvoje, Kosta Rikoje ir Panamoje užtruko maždaug po porą savaičių.
Hondūre vaikinas už 200 dolerių baigė nardymo kursus ir gavo pažymėjimą. Šioje šalyje jis vengė važinėti taksi, nes buvo girdėjęs, jog taksistai be ceremonijų gali apiplėšti keleivį.
Nuostabių ežerų ir ugnikalnių šalyje Nikaragvoje panevėžietis neatsispyrė pagundai kopti į kalnus. Pasak Manto, Nikaragva skurdi šalis, tačiau jos gamta nuostabi.
Kaimyninėje Kosta Rikoje M.Kaluina pasijuto atsidūręs tarsi JAV: daug amerikiečių, prabangūs viešbučiai, gražūs paplūdimiai ir didelės kainos.
Čia prasčiausias motelis parai kainavo 13 dolerių. Kitose šalyse panašiuose moteliuose vaikinas pernakvodavo už 5 dolerius.
Panamoje keliautojas savaitę užtruko nuostabaus grožio Bastimento saloje. Čia garsios pasaulio kino kompanijos stato filmus, televizijos filmuoja įvairius šou.
Jau planuoja kitą kelionę
M.Kaluina apskaičiavo, kad beveik 4 mėnesius trukusi kelionė po Centrinę Ameriką, įskaitant lėktuvo bilietus ir suvenyrus, jam kainavo apie 2,5 tūkstančio svarų sterlingų.
Aplankytose šalyse vaikinas per dieną vidutiniškai išleisdavo po 25 dolerius, daugiau pinigų prireikė tik Kosta Rikoje.
Jis susipažino su įvairaus amžiaus, tautybių ir profesijų keliautojais.
„Sutikau žmonių, kurie po pasaulį keliauja metus ar daugiau. Buvo ir tokių, kurie dėl kelionių pardavė namus, butus, automobilius”, – pasakojo Mantas.
Vaikinas tikino nė vienoje aplankytoje šalyje nesusižavėjęs vietos merginomis, tačiau neneigė turėjęs trumpalaikių romanų su turistėmis.
M.Kaluina prisipažino jau svajojantis apie kitą kelionę. Jis norėtų pakeliauti po Aziją. Tiesa, prieš tai vaikinui teks paplušėti Londone, kad užsidirbtų pinigų.
Į Lietuvą grįžti jis kol kas neplanuoja.
„Čia nerasiu tokio darbo, kad galėčiau keliems mėnesiams išvažiuoti, o aš nebeįsivaizduoju gyvenimo be kelionių”, – paaiškino jis.
Inga Smalskienė
„Panevėžio rytas”