Garsi tautodailininkė Antanina Didžgalvienė, audžianti jau septyniasdešimt metų, „Saulutėje” surengė savo jubiliejinę parodą
„Siūlą į adatą dar įveriu be akinių. Prie staklių kartais irgi sėdu be jų, jei kur toliau būna nukišti. Šioje parodoje – juostos, išaustos per paskutinius dešimt metų: rinktinės, pintinės, kaišytinės. Čia jų eksponuojama apie šimtą, ir dviejų vienodų nerasite”, – vedžiodama po savo parodą pasakoja 85 metų tituluota audėja.
Kaip Lietuvos simbolis
Tautodailininkės sukurtos etnografinės lietuviškos juostos – didelės keliauninkės. „Užsakymų visada turėjau galybę – žmonės jas siuntė dovanų giminėms į Ameriką, vežė lauktuvių svetur, kai atsidarė sienos. Pasižiūrėjau, kad mano atsargos gerokai išseko, tad galvodama apie būsimas parodas sėdau austi naujų”, – pasakoja A.Didžgalvienė.
Audėjos „firminis ženklas” – kaišytinės juostos. Jos siauros arba plačios, o raštai žydi tulpėmis, lelijomis, žvaigždėmis kaip Vienažindžio apdainuotasis rūtelių darželis. Juostos žavi spalvų ir atspalvių įvairove, jų skoningais deriniais. Anot A.Didžgalvienės, lietuviškuose audiniuose dažnai pasitaiko žalia, raudona, geltona, violetinė, vyšninė, juoda, smėlinė, tamsiai žalia spalvos, tik mėlyna jiems nebūdinga. „Čia ožkų nageliai, čia dimučiai, čia katpėdėlės”, – vardija senuosius raštų pavadinimus Antanina Didžgalvienė. Ji pasakoja, kad pintinės juostos, kurios pinamos rankomis, be jokių įrankių, būdingos tik aukštaičiams. Puošniosios kaišytinės su tulpėmis, žvaigždėmis tamsiame ar šviesiame fone buvo audžiamos staklėmis, daugiausiai Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Rinktinės juostos paplitusios visoje Lietuvoje, tačiau jos gali būti paprastos ir dvigubinės, kurių kitoje pusėje raštas atsikartoja fono spalva. Tokioms ir siūlų reikia dukart daugiau.
Dvylikos metų jau audė
„Asmeninių parodų esu surengusi aštuoniolika, bendrų, kuriose rodytos mano juostos, nė nesuskaičiuočiau. Važinėjosi mano juostos ir po užsienio šalis, po parodos Islandijoje vietos muziejus kelias nupirko”, – prisimena Antanina Didžgalvienė. Tautodailininkės sugebėjimai įvertinti ir etnografų, liaudies meno žinovų – ji apdovanota Kultūros ministerijos (dabar – Pauliaus Galaunės) premija, yra pelniusi Audėjų audėjos vardą anuomet rengtose Amatų dienose. „Diplomų, padėkų, garbės raštų turiu keliasdešimt – ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių”, – kalba garsi tautodailininkė.
„Kada ėmiau austi? Dvylikos metų. Pirmą juostą nupyniau ganydama. Tada daugelis piemenukų taip trumpino laiką. Prisiriši pagaliuką prie krūmo, užriši nytis, o visa kita – pirštų miklumas, akies žvitrumas, išmonė. Aš tą 1936 metais išaustą pirmąją juostelę išsaugojau iki šių dienų”, – pasakoja Antanina Didžgalvienė.
Prieškariu atvažiavusi iš Dzūkijos į Kauną mokytis amatų mokykloje, ji čia ir įleido šaknis.
Staklės ir maitino, mintį skraidino
„Audimas man davė skalsią duoną, o paskui – ir kūrybos džiaugsmą. Baigusi amatų mokyklą, dirbau bendrovėje, kuri audė specialius audinius geležinkelininkams. Kai prieš keturiasdešimt metų susikūrė Liaudies meno draugija – pagalvojau: ateisiu ir parodysiu, ką galiu, juk moku austi. Taip ir prasidėjo mano juostos. Daug metų išdirbau „Dailės” kombinate, kur ausdavau daugiausia specialius užsakymus: visokioms sukaktims, jubiliejams, sveikinimams reikėjo daugybės tautinių juostų su įvairiausiais užrašais. Kadangi tekstas arba ilga pavardė sunkiai išsitekdavo, ėmiau austi plačiąsias kaišytines, kurios netrukus tapo labai populiarios”, – prisimena auksarankė audėja.
Ar pavyko juostų audimo menu suvilioti šeimos moteris? „Gaila, bet ne. Dabar visoms trūksta laiko, o audimui reikia kantrybės. Anūkės bandė mokytis, bet kai prispaudė mokslai, metė. Turėjau keletą mokinių, tačiau audėjos amatas nyksta. Mudvi su Ona Jazerskiene jau esame paskutinės iš senosios moterų, sėdančių į stakles, kartos. Mažėja ir žmonių susidomėjimas juostomis kaip suvenyrais. Paskutinis didelis užsakymas buvo gal 1997 metais – tada apie pusšimtis mano plačių kaišytinių juostų iškeliavo į Ameriką”, – kiek minoriškai svarsto A.Didžgalvienė.
Rūta Kanopkaitė