„Kalnai – filosofija, kalnuose kiekvienas ieško ir atranda tai, ko jam reikia. Tik kalnuose apsivalo siela”, – tvirtina Vitalija Samaškienė. Jai, vienoje iš kelionių agentūrų einančiai direktorės pareigas, kalnai nėra tik „darbo objektas”, o jau daugiau kaip trisdešimtį metų neblėstanti aistra.
Uždraustas vaisius
Lietuva, lygumų kraštas, yra išauginusi ne vieną alpinizmo asą. Tik moterų vardų tarp jų negirdėti.
„Kadaise SSRS buvo vienintelė moterų alpinisčių komanda, kuriai vadovavo Šatajeva. Kilo labai didelis skandalas, kai visa toji moterų komanda kalnuose žuvo, – paaiškina ponia Vitalija. – Po to vien tik moterų grupių alpinizmas buvo uždraustas.”
Tačiau būtent Lietuvoje susibūrė tuo metu SSRS stipriausių moterų alpinisčių komanda, kurios narės Judita Burokaitė, Rūta Kripaitytė, Jūratė Bajorienė, Vitalija Simutienė į kalnus su savo šeimomis ar draugais kopia ir šiandien.
Pirmą kartą į kalnus Vitalija susiruošė studijų laikais. Po metų kalnų trauka buvo tokia didelė, kad net artimiesiems buvo sunku ją suprasti. „Mano mama gulėjo ligoninėje. Visi buvo pasibaisėję, kaip aš taip galėjau. Tėvelis klausė: „Ko tau ten reikia? Juk pernai buvai”. Ką aš jam galėjau atsakyti? Nieko negali paaiškinti žmogui, kuris kalnus tėra matęs filmuose ar atviruke…”
Kiekvienąkart – kitaip
„Kalnai gali būti ir neaukšti, tačiau kad įkoptum, turi būti įvaldęs sudėtingą alpinizmo techniką. Dar pačioje pradžioje, kopdama į Akstino viršūnę Tianšanyje, nemokėjau surišti mazgų. Juo sumezgė kelionės draugas. Tai buvo taip sudėtingai padaryta, kad virvė užspaudė rankas, ir aš bejėgė kabojau virš bedugnės. Tuomet, atvirai sakau, vos negavusi galo, nusprendžiau, kad kalnuose viską turi daryti pats. Grįžusi daug mokiausi ir treniravausi”, – prisimena ponia Vitalija.
Kalnai kalnams nelygūs. Himalajuose pusšešto kilometro – nedidelis aukštis, o štai įkopti penkis kilometrus į Monblaną – jau visai kas kita. Vieną paskutiniųjų kopimų į Monblano viršukalnę moteris laiko savo asmenine pergale. „Kopiau su jaunų, bet prityrusių kalnuose žmonių grupe. Nebuvau tikra, kad esu jiems lygiavertė – ir dėl amžiaus skirtumo, ir dėl savo kelio menisko problemų…” – prisipažino penkiasdešimtmetė alpinistė.
Ponia Vitalija gėrėjosi Altajaus kalnų augalija, Himalajuose aukštų rododendrų medžiais, Tibeto plokštikalnėmis. „Kiekviena kalnų grupė turi savo ypatumus ir neprilygstamas grožybes. Vienur keri slėniai, kitur – nepakartojamos viršūnės…”
Vietoj būdelių su širdute
Alpinistai juokauja į kalnus pasiimantys tik šaukštus su skylėmis. „Kiekvienas gramas kalnuose virsta kilogramu”, – sako ponia Vitalija. Kiek sveria manta, priklauso nuo maršruto ir kopimo trukmės.
„Yra bendras grupės inventorius, maistas, kurį visi išsidalijame, bet turime ir asmeninių daiktų – palapinę, kilimėlį, drabužių, higienos priemonių, šalmų, virvių, kablių, „kačių”. Ruošdamasis į kalnus, viską turi skaičiuoti gramais”, – sako alpinistė. Sunkiausias nešulys, kurį teko tempti klaipėdietei kopiant sudėtingais kalnų maršrutais, buvo 50 kilogramų. Šiek tiek mažiau, nei sveria ji pati.
Beje, kalnuose „laukinės taisyklės” negalioja. Čia nenubėgsti nei už krūmo, nei būdelėn su širdute. „Pavyzdžiui, grįžtant iš Makinlio Šiaurės Amerikoje, grupes pasitinka tikrintojai. Jie pasveria, kiek kuris maišeliuose parsineša šiukšlių ir ekskrementų”, – atskleidė moteris. Kopinėtojų grupės, įsikuriančios tarpinėse stovyklavietėse pakeliui į viršūnes, išsikasa „tualetus” pagal reikalaujamą gylį.
Jie kviečia atgal
Ar poniai Vitalijai kalnuose yra tekę sau ar kelionės draugams prisipažinti: „Daugiau nebegaliu”?
„Įveikti kalnus – valios dalykas. Aš niekuomet neužsimodavau maršrutams ne savo nosiai. Labai sunku buvo Centrinio Kaukazo kalnuose. Buvo pavasaris, bet kalnuose – daug sniego, jis klampus, slinko lavinos. Visą trasą ėjau nevalgiusi, o kai užvalgiau šokolado, vėmiau. Vėmiau ir nuo gabalėlio sukrimstų lašinių. Žodžiu, jaučiausi blogai ir fiziškai, ir morališkai. Bet kad galiu nebaigti kopimo, mintis nekilo.”
Alpinistė neslepia, jog krizių, kai imi panikuoti dėl apledėjusių kalnų sienų, plyšių tarp jų ar klampumo, pasitaiko, tačiau vienaip ar kitaip ji jas įveikė. „Nebaigto kopimo į užsibrėžtą tikslą mano biografijoje nėra”, – sako ponia Vitalija.
Kai jai gimė sūnus, o vėliau ir dukra, šeimoje labai trūko pinigų, tačiau moteris surasdavo būdų, kaip ištrūkti į kalnus. „Pati pradėjau vedžioti grupes”, – sakė ji.
Tokia jos aistra buvo nesuprantama Vitalijos tėvams: „Turi du vaikus! Rizikuoji juos palikti našlaičius!” – nuogąstavo jie. „Bet kalnai yra mano gyvenimo dalis, – konstatuoja moteris. – Kalnuose išsivalai, išsigrynini, nusiplauni nuoskaudas. Kalnuose pasijunti toks trumpalaikis. Tavo kančios kalnų didybėje atrodo juokingos. Toji būsena, grįžus iš kalnų, trunka kokius tris mėnesius, kol vėl apsineši kasdienybe. Ir vėl kalnai tave kviečia atgal…”
60-metei – edelveisas
Neseniai V. Samaškienė vedė grupę į Chopako viršūnę Slovakijoje. Grupėje buvo 60-metė moteris, kuriai jubiliejaus proga sūnus padovanojo kelialapį į kalnus. Apie kalnus toji moteris svajojo visą gyvenimą.
„Buvo momentas, kai suabejojau, ar ji gali eiti toliau, – pasakojo ponia Vitalija, – norėjau pasiūlyti nusileisti į slėnį, kol dar buvo galima tai padaryti keltuvu. Bet laimei, prikandau liežuvį. Toji 60-metė, pirmą kartą išsirengusi į kalnus, nuo manęs neatsiliko nė per žingsnį. Aukščiausioje Chopako vietoje aš jai įteikiau edelveisą”, – ryžtu ir ištverme žavėjosi alpinistė.
Ji prisiminė ir kitą solidaus amžiaus moterį, kuri Chopake džiaugėsi: „Aš, patyrusi infarktą, įkopiau! Aš tai padariau!”
„Kalnuose kiekvienas randa tai, ko ieško. Vieniems reikia atgauti pasitikėjimą savo jėgomis, kitiems – ramybę, tretiems – visai civilizacijos sumaiščiai nusiplauti”, – įsitikinusi daugiau kaip trisdešimt metų į kalnus kopianti ir kitus paskui save vedanti moteris.
Gražina Juodytė