Vyrauja nuomonė, jog šiuolaikinėje kino industrijoje moteris, peržengusi 40-mečio slenkstį, ir dar su vaikais ant rankų, neturi daug šansų sėkmingai tęsti karjerą. Prodiuseriai retai kada joms siūlo pagrindinius vaidmenis, mat Holivude dominuoja jauno kūno kultas. Tačiau italė Monika Beluči (Monica Bellucci) turi savo filosofinį požiūrį į išvaizdą.
Rugsėjo 30 dieną jai sukaks 41-eri. Prieš metus pagimdžiusi dukrelę Devą, devynis mėnesius maitinusi ją krūtimi, priaugusi antsvorio, ši moteris teigia nė nemananti laikytis dietos. Ir tai nesukliudė kultiniam režisieriui Teriui Giliamui pakviesti ją vaidinti naujajame savo filme „Broliai Grimai”.
Vaidinti karalienę – jūsų svajonė, virtusi realybe?
Ne paprastą karalienę, o piktąją karalienę. Ji išsibūrė nemirtingumą, bet, deja, pamiršo paprašyti amžinos jaunystės ir grožio.
Kokią pasaką vaikystėje labiausiai mėgote?
Tikriausiai „Miegančiąją gražuolę”… Nes ten yra princas. Juk visos moterys laukia savojo princo. Tačiau vaidinti piktąją karalienę buvo įdomu ir linksma. Gyvenime visada turime save kontroliuoti, su visais būti mieli ir mandagūs… Todėl vaidindamas piktą žmogų atsipalaiduoji, gali duoti valią emocijoms.
Kai pirmąkart sutikote savo būsimąjį vyrą Vensaną Kaselį, supratote, kad jis ir yra tas princas?
Ne. Mes susitikome, kartu filmavomės… Dabar jau dešimt metų, kai esame kartu. Turime dukrą. Bet, žinote, aš manau, kad gyvenime būti vienam yra normalu. O būti su kažkuo – stebuklas. Todėl negaliu pasakyti, ar mes kartu amžiams, ar ne. Įtariu, kad per visą gyvenimą turėti tik vieną partnerį nėra natūralu, nes iš tiesų žmonės yra gyvūnai. Visi keičiame partnerius, tik ne visada apie tai šnekame.
Vadinasi, visą gyvenimą laimingai nugyventi su vienu žmogumi neįmanoma?
Čia nėra jokių taisyklių. Manau, kad turėti šeimą yra nuostabu, bet tai labai individualu. Kas žino, kodėl vienos šeimos išyra, o kitos – ne? Tai paslaptis, kurios dar niekam nepavyko atskleisti.
Ką reiškia būti aktoriaus žmona?
Man tai yra gerai. Jis mane gali suprasti kaip niekas kitas, ir tai natūralu. Man patinka su juo dirbti. Mes retai matomės: filmuojamės skirtingose šalyse, skirtinguose filmuose. Greitai pasirodys filmas, kuriame mes vaidiname kartu. Džiaugiamės galėdami pabūti kartu truputėlį daugiau.
Prieš kurį laiką jūs kartu su Vensanu nusifilmavote žiauriame filme „Negrįžtamumas”. Viename epizode jus prievartauja. Ši scena tęsiasi kone dešimt minučių. Kaip jūs tam ryžotės?
Tą sceną tunelyje mes filmavome visą naktį – tai ir buvo visų baisiausia. Šeši dubliai. Buvau apsivilkusi seksualią, nuostabią suknelę, iš dešimties pasiūlytųjų ją pati išsirinkau, tačiau iki šiol į ją net pažiūrėti negaliu.
Iš šalies atrodo, kad šis filmas kraupus, nepakeliamas. Man, kaip aktorei, jis buvo neįkainojama patirtis – režisieriaus Gasparo Noe dėka. Tačiau, žinoma, nesiimsiu tvirtinti, kad tai buvo lengvas darbas. Filmas buvo labai skausmingas. Bet man patinka rizikuoti – kaip „Negrįžtamume”, „Kristaus kančioje”.
Pastarajame vaidinote Mariją Magdaleną. Ką manote apie diskusijas, kurias sukėlė šis Melo Gibsono filmas?
Kai mes kūrėme šį filmą, niekas netikėjo jo sėkme. Visi kalbėjo, jog jis neturės pasisekimo, bet aš labai norėjau suvaidinti Mariją Magdaleną. Man tai klasikinis personažas. Aš manau, kad Melas Gibsonas padarė labai gerą darbą. Filmas, žinoma, diskutuotinas, žiaurus ir galbūt net pavojingas, bet kita vertus, jis tikroviškas. Kristaus gyvenimas buvo žiaurus, tad ir filmas negalėjo būti kitoks. Aš ne katalikė, tad neturiu savo nuomonės dėl Melo interpretacijos.
Bet gimėte katalikė…
Taip, bet aš netikinti. Esu tikra, kad pomirtinio gyvenimo nėra.
Taip, tai išties nekrikščioniškas požiūris.
Mane auklėjo kaip katalikę, bet aš esu agnostikė: negaliu kalbėti apie tai, ko negaliu suprasti. Aš tikiu energijos jėga, gerbiu žmones, gerbiu gyvenimą, bet kai numirsiu, viskas bus baigta.
Galbūt jūs padarėte sunkią nuodėmę, kad atsisakėte tikėjimo?
Be abejo, aš nuodėminga. Tačiau noriu pasakyti, kad savaip tikiu Dievą. Tik nesuprantu, kodėl reikia eiti į bažnyčią. Dievas – čia (ranka apveda kambarį. – Aut. past.), o ne ten (rodo į dangų. – Aut. past.).
Ką jūs manote apie naująjį popiežių?
Aš jį gerbiu, esu tikra, kad jis labai protingas ir išsilavinęs žmogus, bet man popiežius – tik žmogus. Netikiu žmogaus, kuris įkūnija Dievą žemėje. Aš ne prieš religiją, aš prieš jos naudojimą politiniams tikslams. O religijos filosofija man įdomi.
Jūs viena gražiausių pasaulio moterų. Ar norėtumėte amžinos jaunystės?
Likti visada jaunai ir gražiai neįmanoma. Žinoma, man norėtųsi gyventi 500 metų, susitikinėti su draugais, gerti kavą, krėsti visokias kvailystes. Jei galėčiau, gyvenčiau amžinai. Visi mes norime būti jauni, gražūs ir sveiki. Tačiau tai neįmanoma. Gyvenimas eina, tu daraisi vyresnė, ir su tuo reikia taikytis – tai vienintelė galimybė išlikti laimingai. Todėl aš linkusi manyti, kad jaunystė – tik biologinis gyvenimo periodas. „Broliai Grimai” – idealus filmas, jis nuo žmogaus nutraukia visas uždangas, nuvainikuoja mūsų puikybę. Tam tikra prasme visi esame puikybės aukos, o Holivude tai labai didelė problema. Pas mus, Europoje, daug aktorių, kurioms nuo 45 iki 60 metų: Ketrina Denev, Izabelė Adžani, Šarlota Rempling, Izabelė Juper… Visos jos dirba, kuria. Holivudiškasis pamišimas dėl jaunystės ir išvaizdos manęs neliečia.
Tačiau jūs vaidinate Holivudo filmuose. Nenorėtumėte gyventi JAV?
Aš esu Europos aktorė ir man svarbu joje likti. Amerikoje negyvenu. Nuvažiuoju tik tada, kai reikia duoti interviu arba filmuotis. Ir viskas. Man norisi, kad viskas būtų taip, kaip yra. Nors, žinoma, JAV yra tiek pinigų, kad ten galima filmuoti komercinę sėkmę turinčius filmus – kaip „Matrica”. Europoje tokių filmų niekas nestato.
Daugelis Holivudo aktorių griebiasi plastinės chirurgijos. Jūs apie tai negalvojate?
Pažiūrėsim, kaip bus ateityje. Kai matau moteris, turinčias raukšlių, galvoju: „O, ji šaunuolė!” Man patinka žmonės, kurie sendami išlieka stiprūs, žaviuosi visomis tomis inteligentiškomis damomis, kurios, nepaisant amžiaus, yra prašmatnios moterys. Tai labai gražu. Nežinau, kaip aš pasikeisiu, nežinau, kaip jausiuosi.
Ar galite sakyti, kad grožis – tai jėga?
Taip, tai tiesa, tačiau tik tada, kai žinai, kaip juo naudotis. Tai tas pats, kas turėti ferarį ir nemokėti juo važiuoti… Tuomet jis nereikalingas.
Kaip grožiu naudojatės jūs?
Taisyklių neturiu. Bet kai esi gražus, gyvenimas netampa lengvesnis. Jei esi gražus, tai visiškai nereiškia, kad tave myli labiau.
Kai rytą žiūrite į save veidrodyje, manote, kad esate graži?
Ne. Ypač nuo praėjusių metų. Kūdikis neleido išsimiegoti ir aš atsikeldavau juodais paakiais. Bet aš nesiguodžiu. Man vaikas yra svarbiausia gyvenime. Jis mano atspirtis. Žinoma, kiekvienam kitaip – turiu daug draugų, kurie neturi vaikų, bet yra laimingi. Man viso to – nėštumo, gimdymo, maitinimo krūtimi – labai reikėjo. Maitinti krūtimi labai puiku – tai tiesa.
Iki šiol savo dukrelę maitinate krūtimi?
Jau nebe. Bet aš ją maitinau devynis mėnesius. Ką daugiau čia pridursi, aš – italė mama. O jos blogesnės nei žydų mamos, – juokiasi.
Išgyvenote pogimdyminę depresiją?
Ne. Norėjau pastoti, norėjau pagimdyti vaikelį ir buvau laiminga net kai labai pavargdavau. Aš iki pat šiol truputėlį storoka ir man reikia numesti antsvorį. Tačiau, jei sąžiningai, manęs tai nelabai jaudina. Esu per tingi, kad specialiai rūpinčiausi figūra, mėgstu pavalgyti. Man atrodo, kad savo kūną reikia gerbti. Reikia save mylėti tokį, koks esi.
Jūs, kaip ir Demė Mūr, būdama nėščia nesivaržėte fotografuotis „Vanity Fair” viršeliui.
Patikėkite, visai nenorėjau šokiruoti. Tada Italijoje ėjo kampanija prieš dirbtinį apvaisinimą. Vyko klaiki politinė diskusija. Turtingos moterys gali išvažiuoti į užsienį, sumokėti pinigus ir dirbtinai apvaisintos pagimdyti kūdikį, o neturtingoms tai nepasiekiama. Italijoje kalbėjo, kad vaikai iš mėgintuvėlio – tai nuodėmė, kad reikia eiti į bažnyčią ir melstis. Bet juk taip problemos neišspręsi. Man norėjos kaip nors parodyti, kad lauktis vaikelio yra nuostabu.
Kaip jaučiatės būdama žvaigždė?
Aš ne žvaigždė. Aš žmogus.
Gerai. Kaip jaučiasi žinomas žmogus, garsus aktorius?
Mano gyvenimas nuostabus. Daug keliauju po pasaulį. Dirbu Italijoje, Prancūzijoje, Amerikoje su gerais ir talentingais žmonėmis, susiduriu su įvairiomis kultūromis, kalbomis. Daug ką sužinau. Man tai labai įdomu.
Keliomis kalbomis kalbate?
Moku tris kalbas: italų, prancūzų ir anglų.
Kokia kalba svajojate?
Nežinau, sunku pasakyti. Kai ilgai būnu Prancūzijoje, galvoju prancūziškai, o kartais itališkai. Svajoju itališkai, o JAV visus interviu duodu anglų kalba.
Su dukrele kalbate italų kalba?
Taip, žinoma. Tačiau jai tikriausiai sunku, nes aš su ja kalbu itališkai, tėtis – prancūziškai, o mano padėjėja amerikietė – angliškai.
Kaip jūs reaguotumėte, jeigu ji sumanytų tapti aktore?
Kodėl gi ne? Neturiu nieko prieš, tai nuostabus darbas.
Kokį patarimą jai duotumėte?
Patarimą? Nežinau. Aš paprasčiausiai norėčiau būti šalia jos, viską papasakoti ir paaiškinti. Bet, žinoma, ji pati turės įgauti patirties. Galima daug ką papasakoti, bet kad išgyventum, reikia viską išbandyti pačiam. Žodžių čia nepakanka.
Ar turite kokį nors talismaną? Ką būtinai pasiimate kelionėn?
Kreditines korteles ir pasą. Aš neturiu daiktų, prie kurių būčiau prisirišusi. Norėtųsi visur keliauti su dukrele, bet tai ne visada įmanoma.
Na, gal vežatės ką nors itališko?
Ne, tik save. Nieko nėra itališkesnio už mane pačią.
Rima Bruzgulytė