Laikinąją Seimo komisiją, tiriančią galimus Vilniaus miesto savivaldybės vadovų korupcinius ryšius su bendrovių grupe „Rubicon”, jau galima laidoti. Turėtų būti paradoksalu, tačiau paskutines dvi vinis į jos karstą sukalė komisijos pirmininko pavaduotojas liberaldemokratas Vytautas Galvonas ir pati komisijos pirmininkė iš Darbo partijos Loreta Graužinienė. Dar įdomiau, kad nei vienam, nei kitam politikais save laikantiems personažams taip neatrodo.
20 tūkst. litų suma „Rubicon” juodojoje buhalterijoje su aiškia nuoroda, kad kadaise skirta V.Galvonui; šio patvirtinimas, jog jam iš tiesų buvo sumokėta; L.Graužinienės įsitikinimas, kad tai ne kliūtis tolesniam jos pavaduotojo darbui komisijoje, – visa tai tegali sukelti apmaudą. Nebelieka jokio noro vėl vartyti politikos pradžiamokslio ir baksnoti jį pirštu.
„Smagu” per televiziją matyti kūdikiškas V.Galvono akis ir klausyti jo paaiškinimų apie „švarų” jo pavardės atsiradimo tarp „Rubicon” juodosios buhalterijos klientų pradą. Tikriausiai paprastas šalies pilietis, apakintas V.Galvono nuoširdumo, turėtų patikėti, kad šis politiku tapęs verslininkas (buvęs sostinės Šiaurės miestelio bendrovės vadovas) iš tiesų neskiria juodųjų nuo oficialiai mokamų pinigų? Man rodos, šioje šalyje net paskutinis nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis driskius jau supranta, kodėl kas kartą prašomas pasirašyti už veltui gaunamą nemokamų pietų labdaros valgykloje taloną.
Net, švelniai tariant, nesimpatizuodamas Vilniaus miesto mero asmeniui ir jo veiklai, pajuntu tik įniršį, kai korupcinę veiklą tiriančios Seimo komisijos pirmininko pavaduotojas per visus TV kanalus aiškina, kad šiais laikais gali nueiti į kokią nors įstaigą ar kompaniją ir pasiimti kokius nors 20 tūkstančių net nepasirašęs. Jaučiu įniršį, nes V.Galvonui arba atrodo, kad aplinkui jį – vien avinai, arba ponas Vytautas įsitikinęs, kad už jo šventą pasiryžimą išversti iš kėdės Artūrą Zuoką visi aplinkiniai turi užmerkti akis prieš jo nuodėmes.
Tačiau kad ir kaip manytų V.Galvonas, tokių fokusų neleidžia net politikos elementorius, kurio jis gal nėra atvertęs. Jeigu pavartytų, sužinotų dar ne vieną paprastą tiesą. Kad į politiką nepatartina eiti vien vedamam Rolando Pakso revanšistinių idėjų ar iš neapykantos buvusiems bendražygiams ir verslo partneriams Vilniaus miesto savivaldybėje. Arba kad prieš ateinant į politiką neprošal itin kritiškai peržvelgti savo CV, įvertinti anksčiau gautų atlyginimų ir honorarų kilmę. Ir dar daug daug kitų dalykų.
Galiu suprasti, kad panašiai savo veiklos komisijoje tikslą įsivaizduoja ir jos pirmininkė L.Graužinienė – žūtbūt prie sienos priremti Vilniaus miesto merą A.Zuoką ir taip atkeršyti už pasitraukti iš politikos turėjusį Viktorą Uspaskichą. Galbūt net bet kokiomis priemonėmis. Tačiau jai, deja, nelemta suvokti, kad politikos darymui demokratijos sąlygomis reikia turėti ne tik buldogo ištikimybę Darbo partijos lyderiui, pasiryžimą, bet ir šiek tiek smegenų. Šis organas bent retkarčiais leidžia suprasti, kad, norint tokios komisijos darbe pasiekti konkrečių tikslų, būtina minimali aliuzija į objektyvumą ir nepriekaištingą jos narių reputaciją.
Akivaizdu, kad šių sugebėjimų komisijos pirmininkei trūksta. Sužinojusi apie V.Galvono iš „Rubicon” bendrovėje gautus tūkstančius, ji labiau išsigando komisijos darbe prarasianti itin aktyvų ir daug žinantį Vilniaus miesto mero oponentą, tačiau nepagalvojo, kad jos pozicija bet kurį visos komisijos darbo rezultatą pavers fikcija, padėsiančia jos nekenčiamam A.Zuokui išsisukti ir iš šio verpeto.
Dievaži, jeigu sirgčiau paranoja, imčiau įtarinėti, kad ir L.Graužinienę, ir V.Galvoną į šią Seimo komisiją delegavo A.Zuokas, o ne V.Uspaskichas su R.Paksu…
Nors, tiesą sakant, net ne pradžiamokslio pamokos svarbios. Lietuviškos politikos kasdienybės vertinimams kur kas reikšmingesnis visiškai kitas indikatorius. Lygiai prieš metus keturiems Seimo nariams panaši bėda – jų pavardės ir šalia nurodytos „Rubicon” juodai skirtos pinigų sumos – tapo priverstinėmis atostogomis politikoje arba net politinės karjeros žlugimu. Šiandien panašioms nuodėmėms išplaukus į paviršių, principingumo ir tam tikrų moralės nuostatų problema nebekamuoja ne tik politikų, bet ir jų atstovaujamų partijų, taip pat valdžios struktūrų. Metų senumo Seimo skandalo herojai – Vytenis Andriukaitis, Arvydas Vidžiūnas, Vytautas Kvietkauskas – iš šios dienos perspektyvos taptų moralės politikoje autoritetais… O V.Galvonas su juoda „Rubicon” žyme ant kaktos ne tik nesiruošia bent kuriam laikui pasitraukti iš politikos – jis, atrodo, ir toliau liks korupcinius politikų ir verslo ryšius tiriančioje komisijoje.
Nebloga lietuviškos politikos kokybės „progresija”. Per vienus metus! Ar tik mūsų valdžios sistema nesulauks praėjusios savaitės rusų naikintuvo likimo? Tik klausimas: kuriems jos pilotams pavyks laimingai katapultuotis?
Rytas Staselis