Legendinis džiazo muzikantas ir kompozitorius Viačeslavas Ganelinas į Lietuvą sugrįžta kaip į antruosius savo namus. Klasika tapusį miuziklą „Velnio nuotaka” sukūręs V. Ganelinas jau beveik dvidešimtį metų gyvena savo tėvynėje Izraelyje, tačiau sulaukęs kvietimo visada mielai atvyksta į Lietuvą.
GTČ (taip vadintas legendinis V. Ganelino, V. Tarasovo ir V. Čekasino trio) laikus muzikantas prisimena su nostalgija. Metams bėgant prisiminimai pamažu blanksta, tačiau V. Ganelinas tiki, kad yra dalykų, kurių neįmanoma pamiršti. Sako, lietuvišką šneką vis dar neblogai supranta. „Tačiau kalbėti lietuviškai man sunku, – prisipažįsta ir pasiūlo bendrauti rusiškai. – Ir tada, kai gyvenau Lietuvoje, gerai nemokėjau, juk dirbau rusų teatre.”
Praėjusį savaitgalį po ilgos pertraukos V. Ganelinas lankėsi Klaipėdoje – mažųjų kino formų festivalyje „Tinklai” kartus su kolegomis H. Rubinu ir A. Gotesmanu gyvai įgarsino „nebyliuosius” šimto metų senumo G. Mieleso filmus.
Muziką maždaug penkiasdešimčiai filmų sukūręs V. Ganelinas koncertu nebuvo visiškai patenkintas – organizatoriams teko išklausyti žvaigždės priekaištus dėl viso renginio metu atlikėjų darbui kliudžiusių techninių nesklandumų.
Davėte pylos organizatoriams…
Man labai apmaudu, kad koncertas nebuvo idealus, – žiūrovams išsiskirsčius prisėdęs pasikalbėti graužėsi muzikantas.
Bet juk publiką jūsų muzika sužavėjo – sulaukėte audringų aplodismentų!
Taip, tikrai. Man labai malonu, kad publika sutiko mus taip šiltai. Gal net per daug šiltai… Bet vis galvoju, kad žiūrovai galėjo išeiti iš koncerto dar laimingesni.
Ar prisimenate, kada paskutinį kartą lankėtės Klaipėdoje?
(Susimąsto) Sunku tiksliai prisiminti. Seniai. Gal prieš dešimtį metų.
Spėsite apžiūrėti miestą?
Norėčiau, bet neturime daug laiko. Kolegos nori po koncerto nueiti į kavinę. Tačiau jau gana vėlu, pamatysime ne kažin ką.
Lietuvoje esate retas svečias…
Nedažnai išeina atvykti, tačiau retsykiais vis pasirodau Lietuvoje, dažniausiai – Vilniuje. Šiemet buvau pakviestas dalyvauti tarptautinio jaunųjų džiazo atlikėjų konkurso žiuri.
Man visada malonu čia atvykti. Lietuvoje man jauku, turiu daug draugų.
Ar domitės mūsų šalies gyvenimu?
Taip, žinoma, man įdomu. Tačiau būnant taip toli, sunku būti įvykių sūkuryje. Apie Lietuvą daug sužinau iš savo draugų. Jie sako, kad žmonės Lietuvoje nusivylę politika, bet taip yra daug kur. Atvažiuodamas pastebiu, kad Lietuva sparčiai keičiasi. Keičiasi į gera. Nežinau ekonominių plonybių, bet bent jau išoriškai vaizdas tikrai geras.
O ką manote apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą?
Manau, kultūros srityje viskas gerai, nes vyksta daug renginių, festivalių, koncertų. Izraelyje kultūrinis gyvenimas taip pat verda. Tiesa, bilietai, pavyzdžiui, į operą, brangūs, bet salės vis tiek pilnutėlės.
Tačiau jei ir atvažiuojate į Lietuvą, tai tik dirbti?
Taip, dažniausiai tenka dirbti – koncertuoti, vesti meistriškumo pamokas.
Nejaugi nebandėte atvažiuoti į mūsų pajūrį tiesiog pailsėti? Gulėti paplūdimyje ir nieko neveikti…
Ne, taip nebūna, – juokiasi. – Tiesa, mes su žmona buvome Palangoje, bet sezonas jau buvo pasibaigęs, be to, tai buvo seniai. Bet ir tada turėjau koncertą.
Aš ne iš tų žmonių, kurie mėgsta ilgas atostogas. Man užtenka kelių dienų, kad pailsėčiau. Izraelyje įprasta atostogauti dvi tris dienas. Aš jau ir dirbdamas išmokau pailsėti… Vasarą su žmona dešimt dienų praleidome Australijoje. Buvo šaunu, bet tiek laiko – jau per akis. O atostogauti vieną ar du mėnesius? Ne, tai ne man! Ilgesnį laiką ilsėdamasis pajunti, kad jau nuobodu nedirbti…
Beje, kitąmet svarstau eiti vienerių metų trukmės kūrybinių atostogų akademijoje (V. Ganelinas dėsto studentams Izraelio sostinės Jeruzalės akademijoje. – Aut. past.). Dėstytojams kas šešerius metus gali būti suteikiamos tokios atostogos. Bet tai nereiškia, kad visą tą laiką gali nieko neveikti: privalai atsiskaityti už padarytus kūrybinius darbus, surengtus seminarus, festivalius. Sykiu tai laikas asmeninio kūrybingumo tobulinimui. Tokiu atveju vėl planuoju atvykti į Vilnių – esu kviečiamas vesti meistriškumo pamokų.
Ar jums patinka dirbti su jaunimu?
Net nesitikėjau, kad šitas darbas man teiks tiek malonumo. Turbūt todėl taip ilgai ir nėjau atostogų, – šypsosi. – Aš pats mokausi iš savo studentų. Jie jauni, turi daug idėjų, mane žavi jų mąstymo laisvė. Džiugu, kad turime daug ryškių talentų.
Ar gyvendamas Tel Avive jaučiatės saugus?
Man šiame mieste gera. Sakykite, o kur dabar ramu? Ar ramu Londone, Amerikoje? Įtampa, žinoma, yra. Bet aš tikiu likimu. Kaip lemta, taip ir bus.
Giedrė Petkevičiūtė