Šalyje prabilus apie didžiausią pastaraisiais metais lietuvių kalbos reformą, pasigirdo neramių balsų, kad tokie pertvarkymai gali pakenkti kalbos archaiškumui, kuriuo lietuviai taip didžiuojasi.
Tačiau specialistų sako, jog pertvarkoma bus tik skyryba – tai kalbos vartosenos, susitarimo, o ne pačios sistemos dalykas. Panašios reformos vyksta ir daugelyje kitų šalių.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nario, Gramatikos pakomisės vadovo Albino Drukteinio teigimu, tvarkyti savo raštingumo sritį rengiasi rusai, neseniai rašybą tvarkė vokiečiai.
Rašybos ir skyrybos tradicijos kiekvienoje kalboje susiklosto individualiai. Pavyzdžiui, anglų kalbos skyryba yra labai paprasta, o latvių, nors ir kiek kitokia, nuo lietuvių daug nesiskiria.
Mūsų šalies mokytojų bei moksleivių nekantriai laukiama lietuvių kalbos reforma turėtų būti patvirtinta jau po mėnesio.
Patvirtins spalį
A. Drukteinio teigimu, komisija samprotauja, kad ne itin džiuginančius pastarųjų metų lietuvių kalbos egzaminų rezultatus galėtų pagerinti aiškesnis skyrybos taisyklių išdėstymas.
„Reforma galbūt per skambu vadinti šį pertvarkymą, nes pačių taisyklių reformuojama ne tiek ir daug. Didžioji dalis darbo yra susijusi su taisyklių atskyrimu – kas yra labai svarbu ir būtina išmokti, o ko reikėtų mokytis tik, pavyzdžiui, lituanistui ar redaktoriui”, – sakė A. Drukteinis.
Rugsėjo pabaigoje turėtų būti svarstomi, o spalį jau paskelbti du dokumentai – privalomosios taisyklės ir rekomendacijos dėl skyrybos dalykų. Į privalomųjų sąrašą bus įtrauktos taisyklės, dėl kurių negalimas joks subjektyvus apsisprendimas – skyrimo požymiai yra aiškūs, nustatomi objektyviai. Į rekomendacijas paklius visi kiti atvejai, kurie priklauso nuo skiriančiojo sprendimo. Į tikrinimo užduotis ir kontrolinius darbus mokyklose bus įtraukiami skyrybos atvejai tik iš privalomųjų taisyklių sąrašo.
„Pačios taisyklės nedaug keičiasi, jos tik griežtėja, susiaurėja. Anksčiau vienoje vietoje buvo netgi tokie individualūs skyrybos atvejai, kur kažkas kažkada parašė, tai neišplito, bet buvo įtraukta į taisykles. Toks svarbių, nelabai svarbių ir visiškai nesvarbių atvejų margumynas trukdė gerai išmokti skyrybą. Moksleiviai matė, kad viskas labai įvairu ir mokydamiesi jautė psichologinę įtampą”, – pastebi A. Drukteinis.
Pavyzdžiui, anksčiau po žodelių „taigi”, „tikriausiai” ir „veikiausiai” kableliai dedami nebuvo, o dabar, anot A. Drukteinio, tai daryti bus galima, jei kalbos vartotojui šie žodžiai skamba kaip ir įterpinys „vadinasi”.
Skyryba sunkesnė
Pasak Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkės Jūratės Slavinienės, skyrybos reforma esanti iš tiesų labai reikalinga – nors lietuvių kalbos rašyba yra sunki, bet skyryba moksleiviams – dar sunkesnė. Taip yra dėl didelio variantiškumo.
„Mačiau būsimųjų taisyklių juodraštį ir galiu pasakyti, kad viskas sudėliota labai protingai”, – sakė J. Slavinienė.
Lietuvių kalbos testas šalies moksleiviams yra vienas iš sunkiausių egzaminų, o rezultatai kasmet vis prastėja. 2003-iaisiais jo neišlaikė 16,4 proc. šalies abiturientų, pernai – 17,8 proc., o šiemet – net 18,4 proc.
Daugiausia neišlaikiusiųjų būtent šio egzamino, palyginti su kitais, yra ir uostamiestyje. Matematikos egzaminas per sunkus šiemet buvo 10 proc. klaipėdiečių, istorijos – 8,85 proc., biologijos – 5,5 proc., anglų kalbos – 4,2 proc., vokiečių – 0,9 proc., fizikos – 0,6, o lietuvių kalbos testas – 13 proc.
Pasak uostamiesčio savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojos Virginijos Kazakauskienės, interpretacijos egzaminą išlaikė visi moksleiviai, tačiau taip yra dėl to, kad jį renkasi tik tie, kurie svajoja studijuoti lituanistiką, žurnalistiką ar panašias specialybes. O lietuvių kalbos testą sprendžia ir tie, kieno būsimosiose studijose šis dalykas nebūsiąs itin svarbus.
Rašybos nekeis
Pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės Irenos Smetonienės, pavienių akademikų galvose knibžda ir minčių pakeisti kai kurių žodžių rašybą – pavyzdžiui, tik esamojo laiko šaknyje nosinę turinčių veiksmažodžių „bąla”, „šąla”, tokių žodžių, kaip „ąžuolas” ar „ąsa” ir panašiai.
Vis dėlto daugelis kalbininkų tokias užmačias vertina skeptiškai. A. Drukteinio teigimu, jokių oficialių kalbų apie rašybos keitimą nebuvo, jokių žingsnių žengta nėra.
„Yra nesistemiškų dalykų, kuriuos gal ir būtų galima tvarkyti, bet tik ne tai, apie ką kalbama – ne nubraukti „šąla”, „bąla” ir panašių žodžių nosines, nes tada naikintume istorinius kalbos požymius. Galima būtų, pavyzdžiui, suvienodinti dalelytės „gi” rašybą. Dabar ji su kai kuriais žodžiais rašoma kartu, su kitais – atskirai. Jei rašytume „gi” atskirai, kaip ir kitas dalelytes, kalba nenukentėtų”, – svarstė A. Drukteinis.
Tiesa, jo teigimu, lietuvių rašytinės kalbos istorijoje rašybos pertvarkymų būta, paskutinysis net ne taip seniai – prieš kelis dešimtmečius žodžiai „spiauti”, „piauti” buvo pradėti rašyti su raide „j”.
„Kaitaliojimosi būta, bet ne mūsų laikmečiu. Raštingumo dalykai buvo svarstomi, gludinami kuriant bendrinę kalbą, kai iš tarminių tekstų reikėjo padaryti taip, kad suprastų visi. Tai buvo Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos ir kitų kalbininkų darbai. O skyryba – vėlesnis ir paslankesnis dalykas”, – sakė A. Drukteinis.
Beje, specialisto teigimu, rašybos ar skyrybos pertvarkymas anaiptol nereiškia, kad kalba modernėja – šnekamoji kalba nuo rašomosios nepriklauso.
„Pagrindinė yra šnekamoji kalba. Jei žmogus kuria ką nors nauja, tai tik šnekamojoje, o vėliau tai atsiranda rašte. Sunku pasakyti, ar kalba modernėja. Ji tiesiog kinta, o kokia kryptimi, kas žino. Nežinia, ar toks kitimas geras, bet jei atsiranda koks dalykas, vadinasi, vartotojui tuo metu šito reikia”, – sakė A. Drukteinis.
Giedrė Norvilaitė