Suaugusieji išvyksta uždarbiauti į užsienį dėl savo atžalų materialinės gerovės, tačiau neretai paaiškėja, kad taip iš jų atima kažką nepalyginamai svarbesnio
Su viltimi užsidirbti užsienyje Lietuvą paliko tūkstančiai jos piliečių. Beveik kiekvienoje mokykloje yra po kelias dešimtis moksleivių, ne vienerius metus neregėjusių savo tėvų. Regis, racionalu šiek tiek pavargti toli nuo namų, kad paskui būtų galima nudžiuginti artimuosius kitokia gyvenimo kokybe.
Tačiau vieneri išsiskyrimo metai virsta trejais, penkeriais, o galiausiai tėvų pažadais greitai sugrįžti namo nebetiki net visai maži vaikai. Jų laukimas virsta liūdesiu, kartais – depresija, o daugelis tiesiog praleidinėja pamokas, užsisklendžia ir ima pykti ant pačių artimiausių žmonių.
Skausminga tema
„Tėvų norai tikriausiai yra geri. Žadėdami sugrįžti po mėnesio ar dviejų jie tikriausiai neįsivaizduoja, kad išsiilgę vaikučiai tuos žodžius priima labai rimtai. Jie laukia tos konkrečios datos. Vaikas tiesiog gyvena tuo laukimu. Kiek galima šitai ištverti?” – sako Maironio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jūratė Česonienė.
„Tėvai mano, kad dideliems vaikams iškęsti išsiskyrimą su tėvais yra lengviau, tačiau tai netiesa. 17-18 metų žmogų užgriūva per sunkios problemos. Jie turi pasirūpinti ne tik savimi, bet ir namais, mokesčiais, suplanuoti išlaidas. Tik nedaugelis tokį krūvį pakelia. Kitų vaikų elgesys keičiasi, jie dažnai nebetenka motyvų mokytis, rengtis egzaminams. Jiems ima atrodyti, kad tėvai jais visuomet rūpinsis, aplinkiniai užjaus, o paskui bus galima išvykti į užsienį”, – sako A.Basanavičiaus vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Vilima Mažeikienė.
A.Basanavičiaus vidurinėje mokykloje yra per 40 vaikų, kurių tėvai jau ne vienerius metus uždarbiauja užsienyje. Maironio gimnazijoje tokių vaikų yra 23.
Tikėjimas virsta liūdesiu
„Tėvai išsiskyrė, kai buvau penkerių. Mama išvažiavo dirbti į JAV, kai man buvo dešimt metų. Persikėliau gyventi į jos brolio, mano krikštatėvių, šeimą. Kai buvau trylikos, sužinojau, kad mirė mano tėvas. Šių metų kovą persikėliau gyventi pas močiutę. Jau mėnesį ji ligoninėje. Gyvenu vienas ir esu pasirengęs priimti bet kokias gyvenimo permainas”, – lakoniškai pasakoja septyniolikmetis Tomas.
Savo mamos jis nematė jau septynerius metus, nors ji iš pradžių žadėjo sugrįžti po metų, paskui – po dvejų, dar vėliau – po trejų. Dabar ji ištekėjo, turi mažą vaiką ir apie sugrįžimą nebešneka.
„Mes kalbamės telefonu, susirašinėjame elektroniniu paštu, tačiau tik apie reikalus. Jokie asmeniškumai mūsų jau seniai nebesieja. Iš pradžių, kai buvau mažas, buvo skaudu, kad ji išvažiavo palikusi mane, bet dėdės šeimoje šilumos pakako, todėl labai sunkiai neišgyvenau. Anksčiau mama dažniau kalbėdavo apie tai, kad netrukus važiuosiu pas ją, dabar tik užsimena. Sako, kad galėčiau atvykti, jei nepavyktų įstoti į aukštąją mokyklą. Bet aš labai tikiuosi, kad pavyks. Noriu studijuoti mediciną, noriu sutikti artimą žmogų, su kuriuo galėčiau svajoti, filosofuoti, patirti švelnumo”, – neslepia vaikinas, vis pridurdamas, kad dabar gali prisitaikyti prie bet kokio gyvenimo posūkio.
Vaikai neskuba emigruoti
„Mano mama gyvena Šiaurės Amerikoje jau ketverius metus. Mes beveik kasdien kalbamės telefonu. Apie mokyklą, draugus, knygas, apie tai, ką veikiu. Mes visuomet buvome labai artimos”, – pasakoja keturiolikos metų Karina. Mergaitė sako, kad norėtų išvažiuoti pas mamą ne anksčiau kaip baigusi 12-ąją klasę.
„Mama vis šneka apie tai, kad turėčiau atvažiuoti ir mokytis ten. Ji ten sukūrė šeimą, turi pilietybę, aš ją taip pat gaučiau, bet išvažiuoti iš Lietuvos nenoriu. Čia galiu įgyti geresnį išsilavinimą, turiu nuostabių draugų. Išvažiavusi viso to netekčiau. Man nepatinka Amerika. Būtų kur kas geriau gyventi su mama, bet čia, o ne ten”, – sako paauglė. Ji mano turinti visus jos amžiaus mergaitei reikalingus daiktus, tačiau įsitikinusi, kad puikiausiai be daug ko apsieitų. Išsiskyrimas su mama – per daug didelė kaina.
„Tėtis išvažiavo į JAV, kai aš ėjau į antrąją klasę ir per tą laiką nebuvo nė karto sugrįžęs. Nors jis rašo laiškus, skambina telefonu, tėvo aš iš dalies nebeturiu. Stengiuosi apie tai negalvoti ir su niekuo nekalbėti, net su mama, man ši tema pernelyg skaudi. Sunku gyventi tik su mama, ji daug ko neleidžia, tėtis sugrįžti namo, atrodo, nežada. Norėčiau jį aplankyti, bet nuolat gyventi svetimoje šalyje – ne. Čia mano draugai ir mokslai”, – sako septintokė Aistė. Jei tėtis staiga sugrįžtų, jai būtų net keista, namie gyvenimas kažkaip susiklostė be jo.
„Tėtis išvažiavo į Angliją prieš šešerius metus, vos gimus sesei. Mes su vyresniąja seseria pas jį nuvažiuojam kartą per metus, o mama – dažniau. Vyriausia sesuo jau baigė mokyklą ir išvažiavo pas tėtį, o šią vasarą važiuosime ir mes visos. Po metų atvažiuos ir močiutė. Aš mokysiuosi Anglijoje, jau susiradau ten draugų”, – optimistiškai žiūri į ateitį Erika. Keturiolikmetei atrodo, kad svarbiausia, jog visa šeima pagaliau vėl bus drauge.
Elvinas močiutės bute apsigyveno prieš aštuonerius metus. Mama gyvena JAV, penkerius metus kasmet atvažiuodavo į Lietuvą pasimatyti su sūnumi. Pernai jis pirmą kartą buvo nuskridęs pas mamą, šiemet skris vėl. Galutinai pas ją persikelti ketina baigęs mokyklą.
Nuomonės neklausia
Kalbėtis su žurnalistais vaikai sutiko dėl to, kad tėvai, priimdami sprendimą ilgam išvykti svetur, savo vaikų nuomonės dažniausiai neklausia, praneša tai kaip nebediskutuotiną faktą. Galbūt suaugusieji kai ką supras ir prieš apsispręsdami pasišnekės su vaikais, dėl kurių, kaip paprastai sako, ir stengiasi.
Gali atrodyti, kad gyventi beveik savarankiškai, nekontroliuojant tėvams ir dar turėti pinigų yra smagumėlis. O išties šitaip gyvenantys vaikai žino, kad iškilus rūpesčiams nėra su kuo tiesiog pasišnekėti. Socialiniai pedagogai ir psichologai gali įdėmiai išklausyti, moraliai palaikyti, tačiau susirgus jie plaukų nuo kaktos nenubrauks ir arbatos į lovą neatneš.
Močiutės, kurių priežiūrai buvo palikti kažkada dar maži vaikai, paaugliams nėra nei autoritetai, nei patarėjos. Amžiaus skirtumas daro savo. Be to, močiutės ne tik serga, kartais jos tiesiog numiršta, ir vaikai lieka vieni. Juos globoja tolimesni giminaičiai arba visai svetimi žmonės.
„Išvažiavus tėvams, vaikai dar būna maži ir paklusnūs. Tačiau jei jie keliauja iš vienų giminaičių pas kitus, vėliau prasideda didelės problemos. Vaikai ilgisi tėvų, dažnai jaučiasi pamesti ir nereikalingi”, – sako Maironio gimnazijos socialinė pedagogė Ina Jurevičiūtė.
Myli ir pyksta
„Vaikai myli tėvus ir ant jų pyksta. Racionaliai suvokti esamą situaciją yra viena, bet ką daryti su emocijomis? Tėvų išvykimas emociškai prilygsta netekčiai. Jei išvyksta vienas tėvų, jis pradedamas idealizuoti, o ant antrojo, kuriam irgi nelengva, pykstama. Tarsi jis būtų kaltas dėl visko. Nuolat vaiku besirūpinantis ir jam reikalavimus keliantis suaugusysis tampa negeriečiu, nesvarbu, kad išvykęs telefonu pritaria jo nuomonei. Mažiukai vaikai laukia tėvų sugrįžimo kaip šventės, kuri tuoj tuoj turi įvykti. Tėvai palaiko tą jų tikėjimą, nors geriau būtų sakyti tiesą. Su ja susitaikyti lengviau, nei gyventi nuolatiniu laukimu ir pasikartojant nusivylimui kai taip, kaip tikėjosi, neatsitinka”, – sako J.Basanavičiaus vidurinės mokyklos psichologė Ramunė Dobrovolskienė.
„Ilgainiui vaiką, kurio tėvai išvykę, pradedi atpažinti iš žvilgsnio, nors nieko apie jį nežinai. Paskui prasideda įvairūs elgesio ir net sveikatos sutrikimai. Tiesiai paklausus vaikų, kaip jie gyvena, dažniausiai išgirsti, kad gerai. Tą patį jie sako ir telefonu savo tėvams. Prasideda susvetimėjimas, ir galime neabejoti, kad tarp šiandieninių moksleivių bus nemažai prarastos kartos vaikų”, – mano Maironio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Jūratė Česonienė, beveik devynerius metus dirbusi socialine pedagoge.
Ji neabejoja, kad vaikui kur kas geriau vykti į užsienį drauge su savo tėvais. „Prie naujos mokyklos įprasti ir draugų susirasti yra lengviau, nei ištverti atsiskyrimą nuo šeimos. Bet kokie sunkumai, palyginti su tuo, yra ne tokie dideli. Blogiausiai, kai vaikų tėvai nelegaliai dirba JAV, nes jiems išties sunku išsikviesti vaikus. Anksčiau taip buvo ir nelegaliai gyvenantiesiems Europoje, tačiau dabar situacija pasikeitė. Pastebėjau, kad mamos mažus vaikus vežasi drauge, o mokyklinio amžiaus palieka globoti giminaičiams, nesusimąstydamos, ką tokiu atveju išgyvena vaikai. Jie jaučiasi nereikalingi, pamesti ir nesupranta, kodėl taip atsitiko”, – pasakoja J.Česonienė.
Ji sako neturinti teisės smerkti žmonių, kurie, nerasdami darbo čia, važiuoja jo ieškoti svetur. Tačiau, matydama, kokią žalą jie daro savo vaikams, pagauna save ant jų pykstant. Psichologė Ramunė Dobrovolskienė teigia, kad net iki metų trunkantį išsiskyrimą vaikams ištverti yra sunku, o jei tėvai ir vaikai nesimato kelerius metus, susvetimėjimo išvengti beveik neįmanoma.
J.Basanavičiaus vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Vilima Mažeikienė mano, kad pats blogiausias dalykas yra vaikų nusivylimas dėl netesėtų tėvų pažadų. Tėvų pažadas jiems turi įstatymo galią. Nuolatinis laukimas sekina, o tušti pažadai sukelia tik liūdesį ir pyktį.
Daiva Valevičienė