Dizainerė Eglė Martinkaitienė iš įvairiaspalvių gijų gali sukurti ne tik neregėtai įdomų megztinį, bet ir puošnią vakarinę suknelę
Braškės, grietinėlė, šampanas, gėlės, profesionalių dizainerių sukurtas plakatas, kuriame šviečia raidės EDISS (Eglės dizaino ir stiliaus studija), videografika ir ryškios spalvos naujos Eglės Martinkaitienės kolekcijos pristatyme liudijo ne tik prasidedant vasarą, bet ir naują etapą autorės gyvenime.
Subrendo pokyčiams
Kolekcijos pavadinimas „Aš galiu keistis” neatsirado atsitiktinai, nors galima būtų pamanyti, kad jis tiesiog apibūdina iš vilnos ir šilko pluošto numegztų skraisčių transformacijos galimybes. Sunkiai įvardijamas beveik besvoris daiktas, kitaip perrišus keletą raištelių, tampa jaukiu chalatu ryto kavai, puošnaus vakarinio apdaro dalimi ar paplūdimio aprangos akcentu.
Dar tik kuriamo salono, neturinčio aiškaus adreso, nepigiai kainuojantis pristatymas su nauja kolekcija bene geriausiai apibūdina Eglės charakterį. Spontaniškas kūrybos proveržis, palydėtas atitinkama nuotaika ir emocijomis, o paskui – mėnesiai kruopštaus darbo kuriant modelius, kurių realizuoti nesiima nė viena mezgėja. Kelios dešimtys siūlų kamuoliukų ir piešinio planas kuriamas Eglės galvoje, o rezultatas dažniausiai iškeliauja į tolimas šalis.
Mokosi ir kuria drauge su dukromis
„Kai pradėjau kurti trikotažo modelius, pirmiausia mezgiau savo draugams, o kai kurie klientai tapo mano draugais. Taip atsitiko, kad jie išsibarstė po pasaulį ir dabar, sugrįžę į Lietuvą, atskuba pas mane pasipuošti. Aš skubiai mezgu jiems kažką itin individualaus ir net ne visuomet spėju to darbo nuotrauką pasidaryti”, – atsidūsta Eglė.
„Prieš kelerius metus baigiau Dailės akademiją, o šiemet – pirmąją klasę”, – išdykėliškai šypsosi Eglė. Jos vyresniajai dukrai Laurai Tulaitei jau dvidešimt penkeri, o mažajai Gabrielei – aštuoneri. Mama linkusi stipriai panirti į dukrų gyvenimą – kol Laura baigė studijas, Eglė dažnai sukiodavosi jos draugų kompanijoje, o „Vieno modelio konkurse” jos net dalyvavo drauge ir laimėjo pagrindinį prizą pasirinkta tema.
„Gabrielė turi idealią klausą, bet pritingi. Gerai ją suprantu, nes pati tokia buvau. Aš vis plėšiausi tarp muzikos ir noro piešti. Tik Gabrielė už mane gabesnė”, – įsitikinusi mama. Ji pasistengė, kad pagal mažosios piešinius būtų pagamintos sagės, kuriomis susagstė savo naująsias skraistes.
Tokiu būdu Gabrielė įgijo neginčytiną teisę dalyvauti kolekcijos pristatyme, kuris prasidėjo tokiu laiku, kai aštuonmečiams laikas jaukiai įsitaisyti lovoje. Mažoji pareiškė, kad ji yra bendraautorė.
Pedagoginė gyslelė
Savo vaikais Eglė vadina ir grupelę jaunų žmonių, su kuriais kuriami įvairūs meniniai projektai. Noras bendrauti greičiausiai yra paveldimas bruožas. Eglės mama, legendinė S.Nėries vidurinės mokyklos rusų kalbos mokytoja Ramona Čėsnienė nuolat būdavo apsupta savo auklėtinių. „Aš jiems pavydėdavau. Grįžtu namo, pamatau koridoriuje daugybę batukų ir suprantu, kad niekas nepastebėtų, jei aš namo išvis nepareičiau”, – prisimena vos keleriais metais už mamos auklėtinius jaunesnė Eglė.
Daug laiko ji praleisdavo mamos tėvų namuose, kuriuose išmoko megzti besiklausydama ten viešėdavusių žymiųjų Lietuvos aktorių pasakojamų anekdotų. Visa tai, plius muzikos pamokos nuo ketverių metukų, ankstyva, audringa ir komplikuota meilė pirmajam vyrui, staiga užklupusi vienatvė, kai per kelerius metus mirė mama ir seneliai, išugdė Eglę tokią, kokia ji yra.
„Pats didžiausias mano atradimas – aplink tiek daug gerų žmonių”, – sako moteris, kurios gyvenimas iki šiol dar niekuomet nebuvo paprastas.
Daiva Valevičienė