Praėjusią savaitę paženklino ne tik rusų naikintuvo avarija Lietuvoje, bet ir skaudžios tragedijos, kurios liko kone politiniu incidentu tapusio įvykio šešėlyje. Tačiau jos ne mažiau skaudžios. Savo sodyboje Šilalės rajone Beržės kaime buvo nužudytas garsaus lakūno Jurgio Kairio tėvas. Marijampolės rajone Opšrūtų kaime išžaginta ir nužudyta aštuoniolikmetė Marijampolės kolegijos studentė. Abu nusikaltimus, kaip įtariama, padarė visai neseniai iš įkalinimo įstaigų grįžę asmenys.
Tai tik du naujausi ir kraupiausi pavyzdžiai, kaip pataisos namuose „pasitaiso” nuteistieji. Tačiau jeigu susumuotume visus faktus, kai ką tik laisvę atgavusieji vėl padaro nusikaltimus, paaiškėtų, kad jokios kalbos apie pasitaisymą pataisos namuose net negali būti.
Keisčiausia, kad jau ne vienerius metus trimituojame apie vis gerėjančias sąlygas įkalinimo įstaigose. Jas keisti ragina ir Europos Sąjungos direktyvos. Nes yra pasakyta: jeigu nuteistuosius laikysime tokiomis sąlygomis kaip gyvulius, tai jie savo elgesiu ir taps gyvuliais. Be to, su nuteistaisiais reikia elgtis apskritai pagarbiau, reikia juos mylėti, glostyti ir gailėtis, nes jie – mūsų visuomenės dalis. O jeigu mes, ta pati visuomenė, su jais elgsimės žiauriai, tai jie, išėję iš įkalinimo įstaigų, bus taip pat žiaurūs.
Kad nuteistieji nesijaustų blogai, jų sąlygos jau ne vieną kartą buvo gerinamos. Rūpintasi jų maistu, kad neduokdie laisvės atėmimo vietose žmonės nepatirtų dėl to diskomforto. Stengiamasi, kad kalinių bibliotekose visuomet būtų naujausios spaudos, kad nebūtų sugedęs televizorius, kad būtų kur sportuoti, kad veiktų parduotuvės, kur galima nusipirkti maisto. Buvo pasirūpinta net pakeisti įstatymus, kurie galėjo pažeisti nuteistųjų žmogaus teises. Viskas buvo padaryta, kad tik jie nesijaustų atstumti. Tačiau ar nuo to kas pasikeitė?
Prisiminėme tik du naujausius faktus, o kiek jų būna iš viso? Diena iš dienos skelbiami faktai, kai tik ką iš įkalinimo vietos grįžę asmenys vėl padaro nusikaltimus. Liūdniausia, kad tie nusikaltimai vis žiaurėja. Kaip šiandien valstybė pasirūpina ir galėtų pasirūpinti savo piliečiais kaimuose, kur vienkiemiuose dažniausiai gyvena vieniši senukai? Ar tik pasiūlymais pasidėti po lova kirvį? Kai kurie žmonės taip ir daro – ginasi patys. Prieš gerus metus nuskambėjo istorija, kaip vienas senukas medžiokliniu šautuvu nušovė įsilaužėlį. Gerai, kad žmogus apsigynė, bet negalima reikalauti, kad kiekviena kaimo moterėlė įsigytų ginklą ir lauktų plėšikų.
Viena aišku, kad žmonės nuo nusikaltėlių turi gelbėtis patys. Teisingas teiginys, kad prie kiekvienos trobos policininko nepastatysi. Tačiau negi nėra išeities iš susidariusios situacijos? Teisininkai, valdininkai galų gale turėtų atkreipti dėmesį į mūsų pataisos įstaigų kokybę. Nepasitaiso ten žmonės. Vadinasi, tikrai yra kažkas ne taip pačioje bausmių vykdymo politikoje. Perdažytos kambarių sienos ir nauji modernūs klozetai žmogiškumo neprideda.
Daug kalbama apie grįžusiųjų iš įkalinimo vietos integraciją visuomenėje. Vėlgi – nuteistuosius ir grįžusiuosius į laisvę įvairios juos globojančios organizacijos prašo taip pat globoti, toleruoti, neatstumti. Tik neatstumti jie jausis visateisiais visuomenės nariais. Tačiau gyvenimas rodo, kad jau vos kelias dienas laisvėje praleidę buvę nusikaltėliai vėl imasi senojo verslo. Todėl nė kiek nekeista, kad kyla gyventojų protesto akcijos, kai netoli jų namų bandoma įsteigti kalinių integracijos į visuomenę centrus, kai gyvenvietėse kuriami nusikaltusių paauglių ar buvusių narkomanų namai. Daug ką galima toleruoti tol, kol neįvyksta tragedija. O jų pastaraisiais mėnesiais, metais vis daugėja. Iš tiesų žmonės nėra nusiteikę prieš buvusius kalinius – jie tiesiog turi pagrindo bijoti dėl savo artimųjų sveikatos ir gyvybės, ir nori juos apsaugoti. Apsaugoti patys, nes valstybė šiandien jiems niekuo negali padėti. Priešingai, net ir iš stambesnių miestelių dingo policijos nuovados, o apylinkės inspektoriai dažniausiai gyvena už kelių dešimčių kilometrų. O ar kada kam nors teko matyti mažesniame miestelyje, pavyzdžiui, kelių policijos ekipažą? Sudarytos tikrai geros sąlygos nusikalstamumui klestėti.
Lygiuodamiesi įstatymais į Europą, pamiršome esminį dalyką: realią situaciją Lietuvoje. Kol kas, atrodo, humaniškos nuteistųjų atžvilgiu įstatymo nuostatos daro meškos paslaugą. Ir niekam tai nerūpi.
Violeta Vilkauskaitė