Augant konkurencijai su pigia kiniška tekstilės ir avalynės produkcija, kai kurie Lietuvos gamintojai jau traukiasi iš rinkos, tačiau apskritai pramonininkai yra nusiteikę optimistiškai.
Kai kurios produkcijos gamyba šiemet netgi išaugo, kyla darbuotojų atlyginimai, o eksportas siekia milijardus litų.
Tiesa, pramonininkai neneigia, kad konkurencija yra arši, ir pažymi, kad didžiosiose Vakarų Europos šalyse tekstilės pramonės jau beveik nebėra, sparčiai mažėja ir avalynės fabrikų – jie iškeliami į Aziją.
Nemato perspektyvos
Nematydama perspektyvos plėsti veiklai iš rinkos jau traukiasi avalynės gamybos bendrovė „Apavikta”. Nuo kovo mėnesio nutraukusi gamybą ir atleidusi beveik visus darbuotojus, kurių turėdavo iki 300, „Apavikta” tikisi iki metų pabaigos parduoti likusią produkciją ir įrenginius.
Pasak „Apaviktos” generalinio direktoriaus Pranciškaus Gerulio, bendrovę valdęs „MG Baltic” koncernas labiau orientuojasi į kitas verslo sritis. Priežasčių, dėl kurių stabdoma gamyklos veikla, esama nemažai, tarp jų – miglotos ateities perspektyvos ir didėjanti konkurencija. Čia ėmus brangti darbo jėgai įmonės paslaugų atsisakė Italijos užsakovai, perkėlę gamybą į Kiniją.
Kelis dešimtmečius veikusi avalynės gamykla paskutiniu metu pagamindavo produkcijos už 8 mln. litų. Apie 80 proc. buvo eksportuojama – daugiausia į Skandinavijos šalis ir Italiją. Buvo orientuojamasi į vidutinį pirkėją.
„Mokėjome gaminti ir labai brangią avalynę, bet tai darėme tik pagal specialius užsakymus. Masiškai gaminti brangius batus reikia prekinio ženklo, pripažinimo pasaulyje, o išeiti į Europos rinką su lietuviškais ženklais perspektyva maža”, – sakė P. Gerulis.
Anot jo, didelę dalį produkcijos eksportuojančios įmonės iš tiesų parduoda darbo jėgą, o iš to daug pelno nėra.
Gamina masėms
Lietuvoje pasitraukus „Apaviktai” liko du stambūs avalynės gamintojai – Šiaulių „Sabalin” ir Kauno „Lituanica”.
Pasak „Sabalin” direktorės Reginos Arcišauskaitės, aštuntus metus veikiančios bendrovės gamybos apimtys kol kas nemažėja, produkcijos Lietuvoje beveik nepardavinėjanti „Sabalin” Europoje turi savo nišą.
„Konkuruoti padeda tie patys, visų gamintojų minimi, faktoriai – nedideli avalynės kiekiai, greitas pristatymas, ko negali užtikrinti Azijos šalys. Be to, nebėra taip, kad sukūrei kolekciją ir lauki, kol parduosi – asortimentas keičiasi ištisus metus”, – sakė direktorė.
Bendrovės „Lituanica” generalinio direktoriaus Kęstučio Deltuvos teigimu, metų pradžioje kraustantis į naują vietą gamyba buvo beveik sustojusi, tačiau dabar dirbama stabiliai.
„Gaminame tik iš natūralių medžiagų, ir Lietuvos pirkėjas pats atsirenka, ar pirkti natūralų, ar sintetinį apavą. Yra ir kitas aspektas – gaminame vidutiniam vartotojui atsižvelgdami į pagrindinės masės žmonių pinigines galimybes, į aukštąją madą nesiorientuojame”, – konkurencijos ypatumus aiškino K. Deltuva.
Lietuvoje „Lituanica” parduoda apie 30-35 proc. produkcijos, apie 65 proc. – ES rinkoje. Šiek tiek eksportuojama ir į Singapūrą, Kuveitą, Saudo Arabiją, gaminta ir JAV koalicinėms pajėgoms. „Lituanica” laimėjo konkursą trejus metus tiekti avalynę Latvijos karinėms pajėgoms, o Lietuvos kariškiai šiemet vėl pratęsė kontraktą su Kauno įmone.
Šiemet, anot K. Deltuvos, piniginė pardavimo išraiška per pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su pernai, pakilo maždaug 7 proc.
Pasak P. Gerulio, apskritai situacija nėra labai prasta – rinkoje esančios įmonės turi perspektyvų, gali tikėtis laimėti įvairius avalynės gaminimo kariškiams ir panašius konkursus.
Pramonė nežlugs
Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidento Jono Karčiausko teigimu, konkurencija yra, bet tai – normalus reiškinys. Asociaciją liūdina tik tai, kad nuo sausio mėnesio šiemet buvo liberalizuotos sąlygos Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) nariams, tarp kurių yra ir Kinija bei kai kurios kitos Azijos šalys.
„Mes pritariame, kad liberalizuoti prekybą reikia, tačiau pasisakome už normalią konkurenciją”, – pabrėžė J. Karčiauskas.
Anot jo, Lietuvoje į gaminio savikainą įeina ir darbuotojų socialinės garantijos, ir įvairūs mokesčiai. Azijoje eksportas esantis dotuojamas Vyriausybės – gamintojams nereikia mokėti mokesčių, už elektrą, o darbuotojai dirba neapmokamus viršvalandžius, negauna tiek atostogų ir pensijų kaip Lietuvoje ir kitose šalyse. Pasak J. Karčiausko, tai yra pažeidimas ir kovoti su tokiais dalykais reikėtų įvesti kvotas bei licencijas.
„Mes spaudžiame imtis priemonių apsaugoti ES rinkai. Tai darome per Europos aprangos ir tekstilės organizaciją EURATEX. Mus palaiko ir Prancūzija, Portugalija, Ispanija bei kitos šalys”, – sakė J. Karčiauskas.
P. Gerulio teigimu, jau kalbama apie tekstilės, daruge ir avalynės, pramonės krizę.
„Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija tekstilės beveik nebeturi. Vokietijoje nebėra nė vieno avalynės fabriko – viskas iškelta į Kiniją. Italija ir Ispanija buvo didžiausi avalynės madų diktatoriai, tačiau ir ten iš kelių šimtų fabrikų liko tik keli”, – sakė „Apaviktos” generalinis direktorius.
Vis dėlto, pasak J. Karčiausko, padėtis anaiptol nėra tokia prasta, kaip teigia žiniasklaida ir šalies politikai.
„Tekstilės pramonė nežlugs. Sunkiau yra smulkioms įmonėlėms, bet ir jos modernizuojasi, stengiasi neatsilikti nuo mados krypčių. Bendra situacija normali, problemų pasitaiko tik kai kurioms įmonėms”, – tvirtino asociacijos prezidentas.
Pirmąjį šių metų pusmetį palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu 4,5 proc. išaugo audinių gamyba, trikotažo, kojinių bei puskojinių pagaminta šiek tiek mažiau. Ši pramonės šaka pernai sukūrė 15,2 proc. BVP, šiemet taip pat tikimasi panašių skaičių.
Tekstilės gaminių eksportuota už 1,5 mlrd. litų, o tai yra 208 mln. litų daugiau nei buvo importuota. Pernai pirmąjį metų ketvirtį eksportas buvo sumažėjęs 2,2 proc., bet vėliau vėl išaugo.
Pasak J. Karčiausko, importas šiemet sumažėjo 7,6 proc. daugiausia dėl pigių prekių plūstelėjimo iš Azijos.
Šiame sektoriuje didėja ir darbuotojų atlyginimai: tekstilės – 8,2 proc. , kailių ir odos – 9,4 proc., odos dirbinių – 10,2 proc., apdirbamosios pramonės – 9 proc.
Giedrė Norvilaitė