Konservatoriai, a-ūūūūū! Gal jūs išmirėt, landsbergiečiai? Algirdas Brazauskas tuoj parduos „Mažeikių naftą” „Lukoilui”!
Bet tyli konservatoriai. Tyli kaip tas barsukas rudenį, kurio burna pilna grūdelių, todėl jis bijo išsižioti ir grūdelius išbarstyti. Įdomu, kokias grūdeliai socialdemokratai užkišo konservatorių burnas, kad šie nei mitingų rengia, nei pareiškimų rašo? Juk tėvynė tai pavojuje – Ivanas eina prie vamzdžio!
Bet konservatoriai iš tiesų tyli, o jų jaunasis vadas Andrius Kubilius patyliukais patarinėja socdemams, kur derėtų išleisti už Mažeikių pardavimą gautas lėšas. Sako, reikia išdalinti vargšams. Tada nebus skandalo. Įdomi pozicija. Visai nekonservatoriška.
Toks nebūdingas elgesys turėtų turėti savą paaiškinimą, ir tikriausiai tas paaiškinimas yra toks nedidukas diedukas iš Amerikos – ponas Malva, bendrovės „Conoco Philips” vadovas. Jis viešėjo Lietuvoje pavasarį ir pareiškė norą kartu su „Lukoilu” turėti „Mažeikių naftą”. O amerikonai konservatoriams turi stebuklingą poveikį. Mūsiškiai nuo jų praranda budrumą ir orientaciją. Kaip katės nuo valerijonų.
Be to, pono Malvos viešnagė Lietuvoje keistai sutapo su konservatorių draugo ir pagalbininko Juozo Kazicko drungnomis atostogomis Lietuvoje. Ponas Kazickas, jei kas jau pamiršo, padėjo konservatoriams susirasti pirmą strateginį partnerį iš Amerikos – „Williams”. Žinoma, tiek Vyriausybėje, tiek ir konservatorių būstinėje visi dievagojasi, kad J. Kazicko atostogos buvo tiesiog pramoga (dargana ir nulinė temperatūra Amerikos „pensionieriams” yra tikras „fun”), tačiau įtarimų tokiais patikinimais nenutrinsi.
1998-1999 metais J. Kazickas buvo tas žmogus, kuris kartu su Valdu Adamkumi ir Džonu Bumgarneriu gėrė šampaną už „Williams” aferos sėkmę. Ne tik gėrė, bet ir reguliavo Prezidentūros poziciją tuo klausimu. Jo dėka atsirado ir tas mitas apie „Williams”, kuris iš tiesų yra NATO.
2005 metais jis vėl pasirodo Lietuvoje, ir iškart po to Vyriausybė imasi slaptų derybų dėl „Mažeikių naftos” perpardavimo „Lukoilui”. Nieko nuostabaus, kad socialdemokratai pasirenka būtent šią Rusijos įmonę. Juk jos dukterinis Ivanas (Paleičikas) su šeima dosniai ir ne kartą rėmė socialdemokratinius rinkimus. Tačiau kuo čia dėti konservatoriai? Kodėl jie neprotestuoja? Juk kadaise būtent „Lukoilas” buvo ta pabaisa, nuo kurios bėgdami jie įlipo į „Williams” š…
Tai klausimas, kuriuo konservatoriai turėtų nedelsdami pasiaiškinti, antraip mes visi būsime priversti patikėti tuo, ką apie socialdemokratų – konservatorių priešiškumą pasakojo Gediminas Kirkilas. Jis sakė, kad tas priešiškumas yra tik vaidyba, darbo pasidalijimas, o iš tiesų interesai esą bendri: turėti Lietuvą ir su niekuo nesidalinti. Žinoma, gerbiamas krašto apsaugos ministras šią koncepciją išdėstė korektiškiau ir migločiau, tačiau esmę jaučiuosi perteikusi tiksliai.
Jeigu konservatoriai vis dėlto nesutinka su tokiu požiūriu į jų istorinę misiją apginti Lietuvą nuo Ivano ir kitų rusų, tai jiems jau būtų laikas prabilti. Antraip mes taip ir nutarsime, kad socialdemokratai su konservatoriais yra tokie pat priešai, kaip rusai su amerikonais. Dėl pinigų, ypač didelių, jie visuomet ras bendrą kalbą.
Rūta Grinevičiūtė