Abi futbolo rinktinės su grupe sirgalių bei verslininkų iš Vilniaus oro uosto į Valensiją išskrido ketvirtadienį vidurdienį. Rusijos aviacijos bendrovei „Kavkazkyje mineralnyje vody” priklausantis lėktuvas TU-204 turėjo išskristi į Ispaniją 10 val. ryto, tačiau čarterinį reisą teko atidėti beveik dviem valandoms dėl futbolininko S. Mikoliūno nerūpestingumo – jis namie paliko pasą. Daug Europos šalių apkeliavęs Škotijos „Hearts” klube rungtyniaujantis žaidėjas tokį savo poelgį motyvavo paprastai: „Galvojau, kad keliaujant į Europos Sąjungos šalį paso nereikia…” Tokia S. Mikoliūno galvosena buvo daugiau nei vaikiška. Tačiau šis įvykis leido daryti prielaidas, kad jis gali būti ne paskutinis kelionėje į Valensiją.
Ruoštis rungtynėms su Ispanijos komandomis buvo pakviesti ir keturi Klaipėdos „Atlanto” futbolininkai – A. Laurišas (nacionalinė rinktinė) bei K. Gnedojus, D. Navikas ir A. Bartkus (jaunimo rinktinė). Tačiau dėl įvairių priežasčių į Valensiją išskrido tik A. Laurišas ir A. Bartkus, kuriems susikauti su ispanais taip ir neteko – jie buvo tarp atsarginių žaidėjų.
Reikia pripažinti, kad abi mūsų šalies rinktinės Ispanijoje žaidė visai neblogai ir savo varžovams pralaimėjo atkaklioje kovoje. Žinia, Lietuvos jaunimo rinktinė pralaimėjo bendraamžiams iš Ispanijos rezultatu 0:2 (0:0) po apmaudžių vartininko M. Malinausko klaidų, o nacionalinė rinktinė nusileido Ispanijos komandai 0:1 (0:0). Beje, šį lemtingą įvartį lietuviai į savo vartus praleido lygiai vidurnaktį – 24. 00 val. Lietuvos laiku. Šį susitikimą Valensijos stadione „Mestalla” stebėjo apie 30 tūkstančių žiūrovų – perpus mažiau nei jis talpina. Savaitgalį visa Ispanija gyveno tenisu. Mat į atvirojo Prancūzijos teniso čempionato finalą pateko jų tautietis R. Nadalis. Tad futbolas Ispanijoje buvo nustumtas į neįprastą antrą vietą. Be to, ispanai neabejojo savų futbolininkų sėkme per rungtynes su lietuviais. Todėl nemaža dalis Ispanijos futbolo sirgalių nusprendė nešvaistyti eurų (bilietai kainavo iki 40 eurų) ir pasirinko rungtynes stebėti per televiziją. Ispanijos rinktinės vartininkas I. Kasilas nepraleido įvarčių į savo vartus jau 647 minutes.
Prieš Lietuvos ir Ispanijos rungtynes nebuvo iki galo sugrotas mūsų šalies himnas. Tai gerokai papiktino nemažai mūsų šalies futbolo aistruolių.
Beje, nepagarba mūsų šalies himnui buvo išreikšta ir per jaunimo rinktinių susitikimą, vykusį penktadienį apie 30 tūkstančių gyventojų turinčiame Ontinjento miestelyje. Grojant mūsų himną nemažai Ispanijos sirgalių sėdėjo. Tai pastebėję lietuviai surengė panašų atsaką, kai buvo grojamas ispanų himnas.
Ontinjento stadionas, talpinantis apie 4 tūkstančius žmonių, buvo sausakimšas. Buvo parduoti visi bilietai, o dar apie du tūkst. sirgalių į stadioną, neatitinkantį UEFA reikalavimų, pateko neaiškiomis aplinkybėmis. Mūsų sirgaliams, tarp kurių buvo ir žurnalistai bei verslininkai, bilietai buvo parduoti sėdėti ant betoninių laiptų. Be to, ant šių „laktų” jau buvo įsikūrę ispanai ir galėjo bet kokiu metu kilti incidentas. Pagal varžybų nuostatus sirgaliai kartu negali sėdėti, nes nėra garantuojamas jų saugumas. Beje, Ontinjento stadione policijos ir saugumo pajėgos buvo labai menkos. Laimei, nieko neatsitiko, nors „bendravimo kalba” jau rezgėsi.
Po rungtynių Ontinjento mieste Ispanijos rinktinės pergalės garbei buvo organizuotas dešimties minučių fejerverkų saliutas.
Prieš šeštadienio rungtynes Valensijoje mūsų delegacijai buvo organizuota pažintinė kelionė po miestą. Labai keistai atrodė, kai gidas apie Valensiją pasakojo anglų kalba. Galbūt tik trečdalis lietuvių suprato angliškai, o kiti tik ausimis karpė. Lietuvos futbolo federacija (LFF), organizavusi šią ekskursiją, galėjo pasirūpinti gidu, kalbančiu lietuviškai ar bent rusiškai. Tai nebūtų pareikalavę papildomų išlaidų.
Tačiau didžiausi netikėtumai mūsiškių laukė po rungtynių atvykus į Valensijos oro uostą. Vėl buvo problemų dėl pasų. Juos viešbutyje paliko viena šeima iš Alytaus. Be to, registruojantis pasą pametė, o vėliau jį atrado vienas iš trenerių.
Vėliau paaiškėjo, kad atidedamas lėktuvo į Vilnių išskridimo laikas. Jis buvo skelbiamas neturint patikimos imformacijos. Laikas bėgo, o informacija darėsi vis mažiau patikima. Buvo manyta, kad gali būti „prisisiurbę” rusų pilotai, kurie iš pradžių atsisakė bendrauti su LFF ir oro uosto darbuotojais. Tačiau vėliau, kai du kartus buvo pabandyta keleivius įsodinti į lėktuvą, ši versija buvo paneigta. Paaiškėjo, kad yra sugedęs lėktuvo variklis, o jį remontuoti ėmėsi patys lakūnai. Tai kėlė nerimą oro uosto įkaitais tapusiems lietuviams. Galiausiai buvo paskelbta, kad lėktuvo suremontuoti nepavyks, ir jis į Vilnių neskris.
Sunkiai sekėsi LFF vadovams derėtis su bendrove „Kavkazkyje mineralnyje vody”, kuri nenorėjo padėti susidariusioje situacijoje, nors pati buvo dėl to kalta. Po ilgų derybų rusai pažadėjo iš Antalijos atsiųsti kitą tokio tipo lėktuvą. Buvo ieškoma ir kito varianto – už papildomą mokestį atskraidinti lėktuvą iš Lietuvos. Tačiau šis malonumas kiekvienam būtų kainavęs apie 600-900 eurų. Dauguma lietuvių tokių pinigų neturėjo ir neaišku, kaip jiems būtų tekę sugrįžti namo, jei po beveik paros laiko Valensijos oro uoste nebūtų pasirodęs rusų lėktuvas iš Antalijos.
Per tą laikotarpį futbolininkai ir visa likusi delegacija, kurioje buvo ir mažamečių vaikų, smagiai leido laiką. Vaikai laukimo salėje žaidė futbolą, o suaugusieji maukė alų ir kitus tauriuosius gėrimus. Kai pavargdavo, atsiguldavo ant kietų suolų pailsėti. „Ilsėjosi” vienodais kostiumais apsirengę futbolininkai, treneriai, LFF vadovai ir visi likusieji. Valensijos oro uosto darbuotojai dar nebuvo matę tokio spektaklio. Dar kartą parodėme, kokioje bananų šalyje gyvename.
Suprantama, kad sugesti lėktuvas gali – nuo to niekas nėra apdraustas. Pirmiausia nepatogumų patyrusiais žmonėmis turėjo pasirūpinti bendrovė „Kavkazkyje mineralnyje vody”.
Buvo pasigesta konkretesnės pozicijos ir iš LFF pusės. LFF vadovai neturėjo taip elgtis su rinktinės futbolininkais bei verslininkais, kurie netiesiogiai išsakė savo nuomonę dėl parodytos nepagarbos jiems. Kai kurie lietuviai net neturėjo pinigų pavalgyti. Nekoks buvo vaizdelis matyti ant suolo miegantį rinktinės vyriausiąjį trenerį A. Liubinską, geriančius futbolininkus. O kas jiems beliko daryti?
Vakar anksti ryte Lietuvos futbolo elitas sugrįžo į Vilnių. Skrendant į namus lėktuve vyravo mirtina tyla. Išsekinti žmonės iš karto užmigo, o pabudę Vilniuje jie vis dar negalėjo patikėti, kad lėktuvas nusileido Lietuvoje.
Algirdas Auruškevičius