Žurnalo ,,Greitis” redaktorius, lenktynių komentatorius ir Lietuvos televizijos sporto naujienų vedėjas vilnietis Saulenis Pociūnas kelyje – ne naujokas. Vairuodamas transporto priemonę, S. Pociūnas nepamiršta saugumo ir atsakomybės. ,,Nesinori juokauti su likimu. Visada jaučiu atsakomybę”, – įsitikinęs Saulenis.
– Kaip seniai domitės automobiline žurnalistika?
– Į žurnalistiką atėjau 1995 m. Dirbau „Vakarinių naujienų” sporto skyriuje, kai kolegė prasitarė, jog savaitraštis ieško jauno tvarkingo vairuojančio žurnalisto. Pagalvojau, kad dienraštis ir savaitraštis vienas kitam netrukdo, taip pradėjau rašyti. Jokio inžinerinio išsilavinimo neturėjau, technika netraukė. Skirti žigulius nuo moskvičiaus pradėjau tik dirbdamas. Gėda ir prisiminti laiką, kai jų neskyriau. Bet ir šiandien nelendu į mašinų variklius. Visi jie veikia skirtingais principais. Jei kas sugenda, pagelbėja žmonės, dirbantys servise. Mano tėvukas jau keturiasdešimt metų moko kelių eismo taisyklių. Anksčiau jis turėjo motociklą su priekaba, kurį ir aš pavairuodavau, bet į motoro vidų pažvelgti nenorėjau.
– Ar seniai jūs prie automobilio vairo?
– Gimus dvyniams, su žmona dar buvome studentai. Važiuoti iš Saulėtekio gatvės troleibusu, kai vaikai pradeda kaukti, nėra maloniausias variantas. Kartą žmona prisiminė, kad yra jos senelio zaporožietis. ,,Laikyk teises ir važiuosime”, – pasakė ji. Bet dar reikėjo išmokti vairuoti. Man tada buvo dvidešimt treji.
– Vairavimo egzaminą išlaikėte iš karto?
– Tik iš trečio karto. Teises išsilaikiau ketvirtadienį, o sekmadienį mes jau turėjome kelialapį į Palangą. Nuvažiavome pas žmonos senelį į Ukmergę, pasiėmėme ,,zaziuką”, žmonos mama sėdo šalia, kaip instruktorius, užsidėjome M raidę ir taip parsivairavome ,,zaziuką” iki Kauno. Teisių dar neturėjau – jas išduoda tik po dviejų dienų. Taip aš su negautomis teisėmis išvažiavau. Autostradoje mašinų nebuvo daug. Kelias platus. Palangoje reikėjo nuvaryti mašiną į aikštelę. Aikštelės žmogelis sėdo ant dviračio ir paprašė įvaryti mašiną atbulai. Įvariau ir nieko nenubraukiau. Nuo tos dienos prie automobilio vairo esu dvylika metų diena dienon. Buvo laikas, kai važiavimo egzaminui nereikėjo atbulinio bėgio. Tačiau, kai teises laikė mano žmona, jau reikėjo. Dabar atbuliniu ji važiuoju geriau už mane, bet aš to ir neslepiu.
– Kokiais automobiliais esate važinėjęs?
– ,,Zaziuku” važinėjome tris mėnesius, tada nusipirkome ,,žiguliuką”. Po jo – ,,Renault 11″. Minėta mašina negedo, bet ją pakeitėme ,,Renault 19″, o vėliau – ,,Renault Scenic”. Paskutine mašina važinėju ketvirtus metus. Prieš ją pirkdami apskaičiavome, kad dyzelis pigiau. Esu turėjęs ir ,,opeliuką”. Jis buvo jaunas, bet surūdijęs, todėl labai džiaugiausi jo atsikratęs.
– Ar yra automobilis, apie kurį pasvajojate?
– Vilioja keturiais ratais varoma mašina, tačiau visureigio nenorėčiau. Kada nors, kai prasigyvensiu, pagalvosiu apie dvivietį automobilį. Kadangi didžiąją dienos dalį važinėju vienas, didelės mašinos nereikia. Žmona kartais pajuokauja: jei susilauktume ketvirto vaikelio, tektų pirkti ,,Renault Espace” autobusiuką.
– Kiek jau metų esate lenktynių komentatorius?
– Komentuoti lenktynes pradėjau prieš 8 metus.
– Jūs jau – šešti metai žurnalo ,,Greitis” redaktorius. Koks jūsų santykis su automobilio greičiu?
– Slalomas nėra mano sritis. Nesu ir adrenalino mėgėjas. Autostradoje nelekiu be proto. Na, gal paspaudžiu iki šimto šešiasdešimt. Lenktynininkus gerbiu už tai, kad jie visada prisisega saugos diržą ir supranta, kad tai – reikalinga saugumo priemonė. Nesinori juokauti su likimu. Aš visada jaučiu, kad už nugaros – mano šeima. Geriau jau truputį pavėluoti negu lėkti ir dvidešimt metų anksčiau į kapus išeiti. Man priimtinas saugus greitis. Jei kas labai nori parodyti, koks šaunus jo automobilis, gali tą padaryti „drago” varžybose. Praėjusį savaitgalį Kaune buvo kontroliuojamos mašinų slydimo varžybos.
– Kas jums automobilis?
– Tai – susisiekimo priemonė. Jeigu žmogus neturi pinigų padangoms, šiandien tą galima pasakyti apie vis dar brangstantį benziną, tegul ir nevažinėja.
– Minėjote, jog teko papulti į nelaimingą autoįvykį.
– Esame apsivertę. Labai švelniai nuriedėjome nuo autostrados. Buvo plius penki laipsniai. Parvažiavau iki Vilniaus, pasiėmiau vaiką po žiemos atostogų. Važiavome devyniasdešimt kilometrų per valandą. Buvo gūsinga diena. Išvažiavus iš už miško, pradėjo mašiną nešioti. Nučiuožėme nuo kelio, mašina apvirto ant stogo. Likome gulėti ratais į viršų. Vaikas sako: ,,Tėti, man atrodo, mes apsivertėme”. Mus atvertė pro šalį važiavę vaikinukai. Atsipirkome kiek įlenktu stogu ir stiklu.
– Dėkui už pašnekesį.
Kristina Kanišauskaitė