Greitai po nepriklausomybės atgavimo Lietuva pasuko privatizavimo keliu. Tačiau yra sričių, kur Vyriausybei knieti apskritai kitų savininkų neįsileisti arba bent jau politiškai pareguliuoti, kas bus šis savininkas. „Mažeikių naftos” įmonė – viena iš tokių.
Prieš šešerius metus per Europą nuskambėjo garsusis posakis: „Ivano prie vamzdžio neprileisim”. Ivano neprileidom, tačiau „Mažeikių naftos” įmonę padovanojom Smitui ir dar papildomai dovanų pridėjom (įmonės valdymo teisės, lengvatiniai geležinkelių tarifai ir dar nežinia kas). Neilgai trukus srėbėme pasekmes – Rusija (nors to ji ir nenori pripažinti) nenorėjo draugauti su politiškai privatizuota įmone, kol ji neatiteko daugiau ar mažiau saviems. Dėl to kentėjo pirmiausia pati įmonė ir Lietuvos žmonių interesai. Tol, kol „Mažeikių naftos” nenupirko pirkėjas, pasiruošęs mokėti daugiausiai. Taip būtų galėję ir likti, jei ne nelemta masyvi Rusijos valdžios ataka prieš „Jukos”.
Šiandien Vyriausybė iš naujo brenda į tuos pačius vandenis ir skelbiasi, kad manevruodama – pirma nupirkdama, o paskui parduodama „Mažeikių naftos” akcijas – nušaus bent tris zuikius. Pirma, uždirbs mokesčių mokėtojams krūvą pinigų – „Mažeikių naftos” akcijas pigiai nupirks ir brangiai parduos. Antra, užtikrins, kad įmonę valdytų ne bet kas, o patikima ir gera kompanija (šiandieniniame kontekste suprasti reikėtų taip: ne per daug rusiška, bet ir ne antirusiška, politiškai priimtina ir visokeriopai draugiška). Trečia, galutinai ištaisys ano blogojo privatizavimo ydas – atims įmonei padovanotas privilegijas. Būtų idealu, jei taip būtų, tačiau ar tikrai to galima tikėtis?
Valstybinės spekuliacijos akcijomis
Dėl sandorio pelningumo Vyriausybei verta suabejoti. Jei būsimas „Mažeikių naftos” savininkas nori įsigyti įmonę, kam jam tai daryti per tarpininkę – Vyriausybę, o ne tiesiogiai iš „Jukos” ar „Jukos” turtą pardavinėjančios įstaigos? Akivaizdu, kad jei Vyriausybė pasiryžo įsigyti įmonę, ji už ją sumokės daugiau nei kitas pretendentas, arba, kitaip tariant, daugiau, nei būtų įmonės rinkos kaina nedalyvaujant Vyriausybei. Nėra nė vienos priežasties, dėl kurios „Mažeikių naftą” rinkoje Vyriausybė galėtų iškart parduoti brangiau, nei įsigijo. Taigi „Mažeikių naftos” pirkimo biznis pats savaime Vyriausybės pelnu negresia.
Kyla klausimas, ko Vyriausybė gali imtis, siekdama, kad jos veiksmų pelningumo prognozės pasitvirtintų, bent jau visuomenės akyse? Tikėtinas variantas yra Vyriausybės pasiūlymas duoti kažką mainais arba „Mažeikių naftos” akcijų pardavėjui (kad kaina būtų mažesnė), arba būsimam pirkėjui (kad kaina būtų didesnė). Deja, savo, o ne Lietuvos piliečių sąskaita, kaip žinoma, Vyriausybė nieko pasiūlyti negali. Vadinasi, galima tikėtis, kad bus pasiūlytos lengvatos, garantijos ar kitokios privilegijos. Tokio tipo sandoris – tai nieko gero nežadantis „Williams” istorijos pakartojimas stambesniu ar siauresniu mastu.
Kitas tikėtinas variantas yra įsigytų akcijų pardavimas kartu su dar dabar valstybės valdomomis „Mažeikių naftos” akcijomis, apie ką minėjo ir pats Premjeras. Didesnis paketas būtų akivaizdžiai brangesnis nei dabar valdomas „Jukos”, net ir turint galvoje „Jukos” turimas „Mažeikių naftos” valdymo teises. Gera šio žingsnio pusė – „Mažeikių nafta” taptų tikrai visiškai išvalstybinta ir tai būtų tik į naudą. Tačiau čia iškyla klausimas – ar tikrai siekiant šių tikslų Vyriausybei būtina veltis į spekuliacijas akcijomis? Kur kas paprasčiau ir naudingiau būtų tiesiog parduoti šiandien Vyriausybės valdomas „Mažeikių naftos” akcijas nieko nei perkant, nei jungiant. Tokiu atveju būtų gauta visa galima nauda ir išvengta galimų grėsmių. Kadangi šį kelią Vyriausybė paliko dėl labai jau vingiuoto takelio, galima manyti, kad ne finansinė privatizavimo nauda ir ne pats privatizavimas yra Vyriausybę labiausiai dominantys dalykai.
Yra dar vienas, pats blogiausias, tačiau taip pat tikėtinas pirkimo-pardavimo manevrų variantas. Po „Mažeikių naftos” akcijų įsigijimo arba dėl pasikeitusios situacijos, arba dėl kitų (taip pat ir sugalvotų) priežasčių Vyriausybė gali nuspręsti „Mažeikių naftos” akcijas bent kurį laiką pasilaikyti. Tai daugmaž atitiktų tuomet dar ūkio ministro Viktoro Uspaskicho praėjusių metų gruodį iškeltą planą. Tokiu atveju Lietuvos žmonės praloštų keleriopai: sumokėtų už Vyriausybės pirkinį ir taip prisidėtų prie tolesnio „Mažeikių naftos” politizavimo. Toks politizavimas pamažu neišvengiamai grįžtų į kasdienę įmonės veiklą. Tačiau dar reikšmingiau būtų tai, kad jei Rusija nuspręstų panaudoti naftos „kranelio” svertą santykiuose su Lietuva, ji tam turėtų gerokai daugiau paskatų, o pats spaudimas būtų gerokai efektyvesnis nei tuo atveju, kai „Mažeikių naftą” valdo ne Lietuvos Vyriausybė.
Politinės pirkėjo paieškos
Argumentas, kad „Mažeikių nafta” turi atitekti „geram” savininkui, jau tapo Lietuvos politikos štampu. Per gerą savininką tikimasi užsitikrinti geresnį ekonominį saugumą. Kad ši politika patyrė dėsningą fiasko, puikiai iliustruoja ir „Mažeikių naftos” pardavimo „Williams International” atvejis. „Mažeikių nafta” Lietuvai ekonomiškai svarbi tik dėl to, kad ji didelė įmonė, suteikia darbo Lietuvos žmonėms ir sukuria daug pridėtinės vertės. Tuo tarpu kuro į Lietuvą galima įvežti iš bet kur ir jis dėl to nebūtų pastebimai brangesnis. Taigi vienintelė grėsmė, susijusi su „Mažeikių nafta”, yra, kad įmonė nedirbs visu pajėgumu. Šiandienos naftos rinkoje ši grėsmė gali realizuotis tik dėl techninių priežasčių arba naftos tiekimo „Mažeikių naftai” sutrikimų. Iš čia ir pagrindinis „Mažeikių naftos” sėkmės receptas – reikia draugauti su naftos turėtojais ir transportuotojais, tai yra Rusija ir jos kompanijomis. Na, gal ne tiek draugauti, kiek jokiu būdu patiems neeskaluoti konflikto lygioje vietoje. Ivano neprileidimas prie vamzdžio būtent ir buvo tokio neprotingo konflikto pavyzdys.
Ar šiandien kartojama „Williams” istorija? Iki šiol tik Andrius Kubilius, kadaise pasirašęs sutartį su „Williams”, įvardijo, ką jis norėtų matyti nauju „Mažeikių naftos” savininku. Iš dviejų vardijamų rimtų kandidatų – „Lukoil” ir TNK-BP, jo manymu, neabejotinai geresnė TNK-BP, nes ji yra mažiau rusiška… Panašu, kad nesimokyti iš savo klaidų tampa Lietuvos politikų principu. Premjeras Algirdas Brazauskas – atsargesnis ir konkrečios kompanijos neminėjo, tačiau pripažino, kad ji yra. Jei jau yra aiškus būsimas pirkėjas, tai kaipgi gali būti būsimas sandoris sėkmingas? Įsivaizduokit, kad parduodate savo butą, tačiau paskelbiate, kad pirkėją jau žinote…
„Geriausio” pirkėjo paieška gresia tuo, kad pirkėjas ne tik bus ne tas, kuris moka daugiausiai. Toks politiniais kriterijais parinktas pirkėjas nebus geriausias šeimininkas. Juk didesnę kainą už perkamą įmonę moka turintis realistišką planą, kaip įmonės veiklą padaryti kuo pelningesnę. Taigi Vyriausybės rūpestis dėl būsimo „Mažeikių naftos” savininko „gerumo” tegali duoti priešingus rezultatus – geriausias pirkėjas liks nuošalėje. Galima apgailestauti, kad „Mažeikių naftos” ateitį šiandieninėmis sąlygomis faktiškai gali užtikrinti tik gerus santykius su Rusija (galbūt net Kremliaus palaiminimą) turinti kompanija. Kitaip tariant, apmaudu, kad naftos rinka yra politizuota dėl naftą eksportuojančių valstybių (šiuo atveju – Rusijos) politikos. Tačiau tokia realybė, ir politiniais Lietuvos Vyriausybės manevrais padėtis negali būti pagerinta, o tik pabloginta. Galiausiai, kas galėtų paneigti, jog „geras” pirkėjas parenkamas taip, kad jis kartu būtų ir savas šiandien politinius sprendimus priimantiesiems?
Manau, teisūs tie, kurie pastebi, kad Kremlius į naftos verslą žiūri ne tik iš verslo, bet ir iš politinės logikos. Tačiau idėja, kad Lietuvos Vyriausybė turi politiškai traktuoti „Mažeikių naftos” reikalus, nes juos politiškai traktuoja Rusija, yra klaidinga. Jau minėjau, kad žaisti politine korta Kremliui mažiau apsimoka, kai „Mažeikių naftą” valdo savi. Tą akivaizdžiai pamatėme, kai amerikiečių „Williams” turimas „Mažeikių naftos” akcijas perpirko rusų „Jukos”. Spėju, kad Vyriausybė specialiai neskelbia savo favoritų, kad vėliau susilauktų katučių, jog pardavė ne rusams arba bent jau mažiau rusams, kaip kad siūlė A. Kubilius. Tačiau svarbiausia suprasti tai, kad lietuviški politiniai žaidimai ne susilpnina, o sustiprina Kremliaus galią. Tik tada, kai „Mažeikių naftos” (kaip ir bet kuris kitas) klausimas tampa politiškai jautrus Lietuvoje, spaudimas iš Kremliaus tampa politiškai veiksmingas.
Už kieno pinigus?
Reikia pripažinti, kad Vyriausybės planas perėmus „Mažeikių naftos” kontrolę nusimesti įsipareigojimus, duotus „Mažeikių naftai”, turi prasmės. Tačiau jei jau šie įsipareigojimai duoti, tai jie nedingsta savaime. Vyriausybė už šių įsipareigojimų panaikinimą sumokės. O mokama, kaip žinoma, bus mokesčių mokėtojų pinigais. Turint galvoje bent jau viešai minimų įsipareigojimų terminuotumą (tarkime, lengvatiniai geležinkelių tarifai, kiek skelbiama, numatyti penkiolikai metų), kyla klausimas ar ne geriau palaukti, kol jie baigsis. Bent jau mokesčių mokėtojams tai kainuotų mažiau.
Kalbant apie pinigus atsiranda ir daugiau klausimų. Jei Vyriausybė planuoja „Mažeikių naftą” ir nupirkti, ir parduoti dar šiemet, iš kurgi tada pinigai, už kuriuos bus mokama už šį pirkinį? Šių metų biudžete (kurio keisti lyg nenumatoma) tokios išlaidos nenumatytos. Patvirtinti ir kitoms reikmėms naudojamos skolos limitai. Lieka vienintelis variantas – kažkokiu būdu įsisukti į Privatizavimo fondo, Lietuvos banko ar kitokias lėšas, tikintis, kad jos tuoj tuoj bus grąžintos. Pasinaudojus gudresniais finansiniais instrumentais galima surežisuoti taip, kad formaliai pinigai net nebus patekę į valstybės iždą, o už perkamas akcijas mokės Vyriausybės kreditorius. Jei viskas surežisuota ir suveiks pagal planą, nei valstybės skola, nei biudžeto deficitas nebus viršytas. Sandorio kritikams, kurių dauguma jaudinasi ne tiek dėl sandorio esmės, kiek dėl euro įvedimo, bus išdidžiai parodyta, kad Vyriausybė – finansiškai raštinga ir patikima.
Jei Lietuvos žmones laikome Vyriausybės darbdaviu, o Vyriausybę – Lietuvos žmonių tarnais, tai tokie manevrai būtų ne kas kita, kaip laikinas ne savo pinigų pasisavinimas, tikintis jais sėkmingai paspekuliuoti, o vėliau grąžinti. Taigi iš Vyriausybės netrukus turėtume gauti ir aukštojo pilotažo standartus atitinkančią pamoką apie tai, kaip valstybės finansų sistemoje reikia tvarkytis kaip tik nori, apeinant Seimą, Prezidentą ir visus strateginio planavimo ir skaidrumo reikalavimus. Arba, kaip galima suprasti iš paskutinių pareiškimų, bus pamokų ir kaip operatyviai prastumti reikalui būtinus įstatymus. „Mažeikių naftą” parduodant „Williams” kompanijai tokią pamoką taip pat buvome gavę…
Vyriausybė savo pasiryžimu pirkti, parduoti „Mažeikių naftos” akcijas ir taip uždirbti bei politiškai paskirti būsimą savininką elgiasi, viena vertus, labai optimistiškai, kita vertus, labai paslaptingai. Gali būti, kad bus imamasi įvairių triukų, norint parodyti, kad šis žingsnis – genialiai tobulas ir visiems mums naudingas. Tačiau aišku viena – naudos Lietuvai iš tokių spekuliacijų ir manipuliacijų nebus.
Remigijus Šimašius,
LLRI viceprezidentas