Pažaboti ar išreikšti pyktį?

Žmogus toks jau Dievo kūrinys, kuriam reikia pagarbos ir pripažinimo, bet jis dar ieško ir to, kurį galėtų niekinti labiau už save patį… Pykčio, kaip ir baimės formų, yra labai daug – nuo susierzinimo it įkandus blusai, iki taifūniško įtužio, sugriaunančio gražiausius draugystės rūmus. Kokie būtų tinkami pykčio reiškimo būdai, kalbamės su Klaipėdos psichikos sveikatos centro vaikų ir paauglių psichologe Rasa Karaliene.

– Pyktis yra natūrali žmogaus emocinė būsena, dažniausiai kylanti, kai susiduriame su kliūtimi, realizuodami savo poreikius ir norus. Tai netrunka ilgai, tačiau tuo metu išgyvename didelę vidinę įtampą, nutrūksta mūsų ryšiai su aplinka, nebe taip kritiškai mąstome, vertiname savo veiksmus ir poelgius. Liaudiškai sakant, „priskaldome malkų“.

Pyktis nėra geras nei blogas, jis tiesiog yra, visa priklauso nuo to, kokius būdus ar jausmus pasirenkame jam išreikšti, ar jaučiame kitus žmones. Pagaliau ar numatome savo veiksmų pasekmes, ar jie padės išspręsti problemą.

– Paprastai mes pykstame ant savo vaikų už tai, kad jie pyksta. Jų spontaniškas, audringas pyktis tramdomas, lyg būtų „neteisėtas“.

– Kiekvienam pirmiausia reikėtų išmokti „priimti“ savo ir kito žmogaus pyktį. Mažų vaikų tėveliams patarčiau atsakyti paplitusių vertinimų: „Oi, koks tu pikčiurna!“ Kaip negražu yra pykti!“ Netinkama yra trenkti sesei mašinėle per galvą, pastumti, užgauti. Tačiau pasakyti – „Atiduok man mano lėlę“ arba „Kodėl tu vėl imi mano daiktus nepasiklausęs?“ pakankamai įtaigia intonacija yra natūralu.

Maži vaikai, paaugliai ir suaugusieji skirtingai reiškia pyktį dėl skirtingo mąstymo kritiškumo ir galimybių numatyti savo veiksmų pasekmes.

Tėveliai turi padėti vaikui atpažinti ir įvardyti jo savijautą. Štai pribėgo ir trinktelėjo broliukui – vaikas dar nelabai suvokia, kaip jis jaučias ir jam per sunku išreikšti tai žodžiais. Suaugęs galėtų pasakyti: „Tu pyksti. Kas tau nepatinka, ko tu norėtum?“ – ir jau keičiame situaciją.

Atėjęs į parduotuvę ir matydamas aibę geidžiamų žaislų, trimetis nori visų jų čia ir dabar. Tėvai sako: „Ne“, o geriau sakytų: „Taip. Išsirink, kas tau labiausiai patinka, ir galbūt tai bus tavo gimtadienio dovana. O dabar yra eilinė diena, ir mes galim tau nupirkti ką nors už vieną litą“. Pripažindami vaiko norus, nedidiname įtampos, aptariame mūsų galimybes ir mokome jį palaukti. Aišku, atsiras vaikų, kurie vistiek kris ant žemės ar bandys kitaip paveikti tėvus; daugelis intuityviai randa būdų, kaip išvengti šios situacijos.

– Tėveliai kartais „nepastebi“, kad vaikas paspiria katę. Kai kurie vaikai nuolat kieme mušasi, o tėveliai tarsi pritaria: „Anas vaikas pats prisiprašė“.

– Visi pykčio reiškimo būdai, kurie skaudina gyvą padarą ar žmogų, yra netinkami, ir juos iš karto reikia nutraukti. Mokydami reikšti savo pyktį žodžiais, kalbinkime jį, pasiūlykime pažaisti.

Visada klausiu, kaip mama skatina ir baudžia vaiką, kaip tėvelis bendrauja su mama. Gal ir nuvalkiota tiesa, bet tėvai, mušantys vaikus, parodo „pavyzdį“, kaip šeimoje sprendžiamos konfliktinės situacijos. Paprastai, jeigu auga keli vaikai, didžiausias krūvis kliūva tam mažesniajam, kuris ir psichiškai silpnesnis. Tai „grandinės“ principas: tėvai bara vyresniuosius vaikus, šie kepšteli mažyliui, o pastarasis impulsyviai suduos gyvūnėliui. Šeimoje, kurioje agresijos nėra daug, gyvūnai neskriaudžiami.

– Bet juk tėvai turi įvairių problemų, ir, tarkim, susipykę su bosu, grįžę namo, „išsiputoja“. Kartais vaikai skausmingai reaguoja į tėvų tarpusavio barnius, jiems atrodo, kad griūva dangus…

– Tėvai gal ir naudoja tokią „žaibolaidžio terapiją“, kad jiems palengvėtų, bet juk nenorime to išmokyti vaiką. Kai jis laužo daiktus, tai simboliniai veiksmai, kuriais sumažinama įtampa; į tai galima žiūrėti laisviau, nereikia taip stipriai blokuoti. Bet jeigu vaikas sugadino savo žaislą, tegu šipuliai ir lieka jam, nepulkim pakeisti žaislą. Jeigu nukentėjo sesės žaislas, turėtų atiduoti savąjį.

Patyrę nesėkmę darbe ar pažeminti viršininko, mes nebūsim tokie atviri, rodydami savo jausmus, tad kai grįšim sudirgę, ir ataušę barščiai gali išprovokuoti pykčio proveržį. Visa priklauso nuo žmogaus elgesio ir santykių kultūros. Puiku, jei patyrę įtampą darbe, iškart eisime į sporto salę – pagerės nuotaika, atgausim pusiausvyrą. Gal žmogus net permąstys situaciją, kitos dienos veiksmus arba santykius, ir grįš į namus nepanašus į užsiplieskusį degtuką.

Taip, tėvai turi priežasčių pyktis, tačiau vaikams jų pykčius matyti yra nesaugu. Įtampa tik didės, jeigu griebsimės asmeninių įžeidinėjimų: „Tu kvailė!“, „Tu – nevykėlis!“. Vaikams galima paaiškinti, kad štai sprendžiame svarbų klausimą ir gal pasikarščiavome, bet kad vaikai nusiramintų, jie turi matyti mūsų susitaikymą: einame kartu pasivaikščioti, lankome draugus. Bet jeigu tik kovojama dėl to, kurio žodis bus paskutinis ir užgaulesnis, vaikai pajus mūsų santykių krizę.

– Kartais supykę tėvai kalba su vaiku tarsi su humoru, o šis jam atrodo įžeidžiamas ir sukelia bejėgišką pyktį.

– Paauglys yra ypač jautrus aplinkinių vertinimui, tiesiog reikia tai pajusti ir nuo kai kurių komentarų apie jo išvaizdą ar nesėkmę – susilaikyti. Juk nenorėtumėt, kad su jumis sarkastiškai juokautų jūsų viršininkas?

– Neretai stebimasi, kai paklusnus, savitvardus vaikas „sprogsta“ ir trenkia draugui taip, jog sulaužo žandikaulį. Gal slopinamas pyktis tvenkiasi ir perauga į kerštą tam, kas po ranka?

– Mano darbe nepasitaikė, jog vaikas buvo „visiškai neproblemiškas“, ir staiga – vandalizmo ar agresijos aktas. Kai nuolat „blokuojamos“ irzlesnės, piktesnės vaiko intonacijos, jis neišmokomas išsisakyti, visa tai kaupiasi ir kada nors prasiverš. Pyktis paprastai būna spontaniškas, juo nėra siekiama keršto, ir šis netampa pykčio kulminacija. Kerštas yra tam tikra nuostata: „Kitas yra blogas“, kai sąmoningai planuojama kam pakenkti.

– Nemažai žmonių pyktį nukreipia į save, prasideda tikra savigriova, arba nirštama ant niekuo dėtų žmonių. Gal kur nors vyksta emocinės iškrovos treniruotės?

– Žmogus dažniau pats turėtų keistis, ir pykti ant savęs net būtų sveika, kad priimtum gerą sprendimą. Bet įsijungia tam tikri apsaugos mechanizmai: jeigu galvoji, kad pykti – negerai, o ant savęs – dar blogiau, tai gali atsitikti taip, jog dėl savo nesėkmių bus nuolat ieškoma kitų kaltės.

Yra įvairių būdų, kurie atstato tą emocinį balansą: tarkime, dainavimo, rėkimo terapija. Balsu mažinama kontrolė, su tam tikra jėga išgriaunami vidiniai pykčio „blokai“, išleidžiama, kas susikaupę, ir nuo to niekas nenukenčia. Mūsų centre su mažesniais vaikais mokomės simbolinių pykčio iškrovų, tarkim, žaidžiame „medžiotojus“, mikštais kamuoliukais mėtome į taikinius su džiaugsmingais šūksniais: „Pataikiau!“ Garą reikia nuleisti!

– Todėl pyktis gali būti naudingas…

– … kai padeda keisti situaciją. Kai kurie žmonės visą laiką pikti? Aš riboju savo bendravimą su tokiu žmogumi, vengiu būti šalia jo. O supykusiems palinkėčiau – pripažinkime pykstą, giliai įkvėpkime, išlaikykime kelių sekundžių pauzę, kad susilaikytume nuo ekstremalių veiksmų. Tiesa, yra tam tikri kultūriniai ypatumai, ir netgi jaučiame religijos įtaka, buvome auklėjami, kad pykti yra blogai. Lietuviai nėra labai emocionalūs, jie ir džiaugsmą reiškia ne per stipriai, taip ir su neišreikštu pykčiu – nereaguodami čia ir dabar, sukuriame tokią aplinką, jog kartais tas pyktis prasiveržia, sunaikindamas žmogų ir jo santykius.

Ivona Žiemytė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.