Rusiškas naikintuvas gali Lietuvoje makaluotis apie 30 minučių nebijodamas būti numuštas.
Kurioje vietoje naikintuvas turi kirsti Lietuvos sieną, kad su visomis savo raketomis galėtų „sugesti” kuo arčiau Ignalinos AE? Deja, tai ne uždavinukas iš ketvirtokų matematikos vadovėlio. Čia Lietuvos realybė po NATO stogu.
Lietuvos priešlėktuvinė gynyba praėjusią savaitę suteikė vilčių visiems, kurie nemyli NATO ir jos demokratinių misijų. Po to, kai pirmos klasės pilotas Valerijus Trojanovas atliko eksperimentą ties Jurbarku, paaiškėjo, kad jėgų santykis nėra jau toks nelygus. Turint gerą transportą ir keletą raketų galima netrukdomam, o dalį laiko ir nepastebėtam perskristi pusę NATO šalies.
Dar didesnių vilčių teikia Lietuvos ir NATO vadovybės atsakas į šitą incidentą. NATO kariškiai atsimušinėja nuo priekaištų dėl laiku neišsiskleidusio saugumo „skėčio” besdami pirštu į savo instrukcijas – kaip tikri biurokratai, kuriems svarbu atsimušti nuo priekaištų, o ne problemą spręsti. Jie teigia, kad atsakas agresoriui buvo duotas teisingai, t.y. pagal instrukcijas, kuriose parašyta, jog užkurti kokio nors „vanago” variklį reikia tik 15 minučių po incidento. Mūsų kariuomenės vadai savo ruožtu laikėsi tos pačios gynybinės (tik ne priešlėktuvinės) taktikos. Dar nežinodami incidento aplinkybių jie tvirtino, kad rusas Lietuvos saugumui negrasė, nes neturėjo piktų kėslų. Gal NATO mūsiškius aprūpino ne priešlėktuvinės gynybos, bet minčių skaitymo įranga?
Kad ir kaip pasibaigtų šito šokiruojančio atvejo tyrimas, jau ir šiandien aišku, kad jis buvo labai informatyvus. Kad ir kokie buvo kėslai, tačiau V. Trojanovo eksperimentas viso pasaulio (skandalas juk tarptautinis) geriems ir blogiems žmonėms atskleidė, kad Lietuvos kariškių viešieji ryšiai veikia geriau nei jų technika ir ją valdančių specialistų smegeninės.
Nors ir labai ginkluoti, nors ir brangiai išlaikomi, nors ir didžiai gerbiami, tačiau mūsų kariniai strategai yra popieriniai. Kilus pavojui jie tą pavojų stebi lyg kokį realybės šou, o rusiško naikintuvo pilotą su visu parašiutu, gelbėjimosi valtimi ir kitais buitiniais reikmenimis iš Jotiškių kaimo lauko „susemia” ta pati prastai aprūpinta, menkai gerbiama Lietuvos policija.
Tai, beje, dar viena įdomi šio nutikimo aplinkybė: nors mūsų kariuomenės vadas ir tvirtina, jog vos pamatęs tą naikintuvą radaro ekrane iškart pakėlė į orą visus sraigtasparnius, tačiau pirmas į įvykio vietą vis vien suskubo apylinkės įgaliotinis.
Viena laimė, kad mieli Lietuvos žmonės jau atprato stebėti užsienio žinias ar apie jas skaityti. Televizoriai rodo vietines rietenas ir pletkus, todėl daugelis gal net ir nepastebėjo, jog pasaulyje vyksta visokie nedžiuginantys procesai. Pasaulis yra susipykęs. NATO avangardas mėgina perauklėti Azijos šalis ir išmokyti jas demokratijos. Didžiausias demokratizacijos įrodymas būtų laisvanoriškas pasidalijimas naftos ištekliais. Kadangi ten, kur nafta, demokratijos daigai dygsta labai sunkiai, tai demokratizacija sulaukia labai nedemokratinio atsako: teroristai elgiasi kasdien vis įžūliau.
Jeigu lietuvių tauta visa tai žinotų, tai tikriausiai labai sunerimtų dėl to rusiško eksperimento miežių lauke prie Jurbarko, nes jis parodo, kad NATO naikintuvai Lietuvą saugo ne fiziškai, bet tik propagandiškai. Tie, kurie patikės propaganda, eksperimento nepakartos. Na, o tie, kurie tiki faktais, gali ir pamėginti. Juk pagaliau ir Niujorko dvynius sugriovę savižudžiai skraidyti mokėsi treniruokliais, kuriais dėl juoko buvo mokoma manevruoti tarp dangoraižių.
Rūta Grinevičiūtė