Po penkiasdešimties metų susitikę buvę Klaipėdos pedagoginės mokyklos mokiniai nepažino vieni kitų.
„Ar atpažįsti mane? Nepyk, bet aš tavo vardo nepasakysiu…”, – susigraudinę spėliojo susitikimo dalyviai – po daugelio metų susirinkusi septintoji tuometinės Pedagoginės mokyklos (dabar – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas) laida.
Šeštadienį susiėję vienoje senųjų auditorijų, buvę bendraklasiai ilgai glėbesčiavosi, daugelio akyse sutvisko ašaros. Atvyko beveik pusė iš 26 bendraklasių. Kai kurie iš jų, po mokyklos baigimo išsibarstę po visą Lietuvą, buvo nesimatę visus 50 metų. Kiti dalyvavo ir anksčiau vykusiuose susitikimuose, kurie surengti praėjus 25 bei 45 metams po mokyklos baigimo.
Pagrindinės susitikimo iniciatorės Jovita Skolevičienė ir Irena Rekašienė ant suolo padėjo senų nuotraukų, pageltusius mokyklinius sąsiuvinius, rankdarbius. „Čia – mūsų atminimo kampelis, – sakė J. Skolevičienė. – Štai ši nuotrauka daryta prieš 53 metus, kai baigėme pirmą kursą. Visa mokykla nusifotografavome, buvo tokia tradicija. Visai vaikai tada dar buvome, atėjome mokytis po septynių klasių. Mokyklą baigėme aštuoniolikos ir iškart turėjome dirbti pradinių klasių mokytojais. Tik tie, kurie vienais penketais baigė, galėjo mokslus tęsti”, – rodydama seną nespalvotą fotografiją kalbėjo J. Skolevičienė, ateityje vis dėlto pasirinkusi menotyrininkės kelią.
„Tik mokyklos laiptai likę beveik tokie pat, o šiaip jau viskas pasikeitę”, – pastebėjo Simeona Ramonaitė, į susitikimą atvykusi iš Akmenės rajono. Moteris neslėpė, kad atvykdama į Klaipėdą labai jaudinosi – lyg prieš egzaminą, labai nekantravo pamatyti senuosius klasės draugus.
Iš Šilalės rajono atvažiavusi Ona Umantienė džiaugėsi, kad apie rengiamą susitikimą jai pranešė viena buvusi jos moksleivė – pati, ko gero, skelbimo respublikiniame dienraštyje nebūtų pastebėjusi. „Labai smagu prisiminti senus laikus. Mokėmės pokario metais, Klaipėda buvo vieni griuvėsiai, visko trūko, tačiau buvome optimistai, stropiai mokėmės. O kam nesisekdavo mokytis, būdavo tikra tragedija”, – prisimena visą gyvenimą pedagoge dirbusi O. Umantienė.
S. Ramonaitė pritaria, kad jie, mokiniai ir mokytojai, labai gerai sutardavę. „Mokytojai mumis labai rūpinosi, kaip savo vaikais. Ne tik mus mokė, bet ir į šokius kartu eidavome”, – šypsosi ponia Simeona.
Į susitikimą su buvusiais mokiniais atvyko ir du tuometinės Pedagoginės mokyklos mokytojai – profesorius Bronius Balčytis ir Vytautas Pridotkas. Susitikę senuosius mokinius susigraudino ir jie. „O, čia Vytukas!” – fizikos mokęs V. Pridotkas išsyk atpažino buvusį mokinį Vytautą Vilką: galbūt todėl, kad šis neblogai mokėjo fiziką. Beje, V. Vilkas iš Mažeikių rajono atsivežė berželį. „Pasodinsime kieme. Vytautui kadaise grėsė trejetas iš piešimo, bet jis ėmė ir nupiešė gražiausią berželį visoje klasėje, ir mokytojas parašė penkis”, – prisiminė buvę bendraklasiai.
Giedrė Petkevičiūtė