Pasigenda gyvūnų kapinių
Šunis ir kates auginantys biržiečiai pasigenda mieste gyvūnų kapinių. Nugaišusių mylimų augintinių žmonės nesiryžta pakasti bet kur ar išmesti į šiukšlių konteinerį, o laidoja prie pat savo namų, po langais.
Kad augintinių amžinojo poilsio vietos niekas nemindžiotų ir ji gražiai atrodytų, ant tokių kapų jau ėmė dygti net marmuriniai paminklai.
Neseniai toks paminklas atsirado Vilniaus gatvėje, priešais daugiabučio namo langus. Taip žuvusią mylimą katę pagerbė biržiečių pensininkų šeima.
Sutuoktiniai tikino, jog, jei mieste būtų gyvūnų kapinės, jie savo mylimą gyvūnėlį būtų palaidoje jose, o ne palangėje.
Tai ne vienintelis toks atvejis Biržuose. „Panevėžio rytas” rašė, jog prieš kurį laiką Vėjo gatvėje gyvenanti pensininkė įdėjo į mažą karstelį nugaišusį šunelį, kurį labai mylėjo, ir palaidojo po savo balkonu. Šuns kapą šeimininkė apsodino gėlėmis.
Nuotrauka – ne tos katės
Vilniaus gatvėje esančiame daugiabutyje gyvenantys pensininkai Veronika ir Petras Šimukėnai, kiekvieną rytą atsibudę ar pietaudami virtuvėje, žvilgteli pro langą ir gėrisi šeimininkės apsodintame darželyje stovinčiu paminklu katei.
Paminkliukas yra iš tikro Karelijos marmuro, gražiai aptašytas. Ant jo priklijuota katės nuotrauka.
P.Šimukėnas sako akmenį gavęs iš pažįstamo akmentašio, o nuotrauką iškirpęs iš kačių maisto pakuotės ir priklijavęs prie paminklo.
Prieš kurį laiką šioje vietoje šeimininkai palaidojo savo mylimą katę Pūkę.
V.Šimukėnienė su ašaromis prisimena, kaip anksti ryte gyvūnėlį išleido į lauką pasivaikščioti, tačiau pusryčiauti kaip įprasta ji negrįžo.
Po kurio laiko atėjusi kaimynė pasakė mačiusi Pūkę gulinčią Vytauto gatvėje, ant šaligatvio, negyvą. Greičiausiai katę partrenkė pravažiuojantis automobilis.
Šeimininkai augintinę palaidojo priešais savo buto langus, o vėliau nutarė ant jos kapelio pastatyti paminklą.
Į paminklą katei pensininkų kaimynai reagavo įvairiai – vieni juokėsi, kiti tam pritarė. Kiemo vaikai net gėlių prie jo atnešdavo.
Katės šeimininkai sakė niekaip negalėję savo numylėto gyvūnėlio išmesti į konteinerį – katė jiems buvusi kaip šeimos narys.
„Galėtų kokį sklypelį valdžia skirti, kad ir šalia žmonių kapinių padaryti kokį žemės ruoželį gyvūnėliams”, – svarstė P.Šimukėnas.
Pūkė pas pensininkus pateko prieš trejus metus – mažą katinėlį jie rado kniaukiantį prie kaimynės durų. Pilka, baltomis letenėlėmis katytė tapo jų numylėtine.
Kai ponia Veronika eidavo pasivaikščioti prie upės, katė visuomet sekdavo iš paskos. Daugelis pažįstamų moterį buvo įpratę matyti tik su kate, o išvydę ją vieną, visuomet klausdavo, kur Pūkė.
Sutuoktiniai įsitikinę, kad katės turi gydomojo poveikio. Pūkė astma sergančiai šeimininkei visuomet gulėdavo ant krūtinės.
Pensininkai sakė daugiau kačių nebelaikysiantys, nors kaimynai jiems jau buvo atnešę mažų kačiukų. „Laikyk, įsimylėk, o po to ilgai sielokis, širdį skaudink”, – kalbėjo V.Šimukėnienė.
Jurgita Vitkauskienė
„Panevėžio balsas”