Prieš nepriklausomybės paskelbimą Lietuvoje dirbo apie 1100 kadrinių sovietų saugumo KGB karininkų. Buvęs Liustracijos komisijos vadovas, Valstybės saugumo departamento (VSD) kontržvalgybai vadovaujantis Vytautas Damulis yra sakęs, kad tik keli procentai buvusiųjų kaip buvo, taip ir liko prosovietiškai, antivalstybiškai nusiteikę. Juos atidžiai stebi specialus VSD padalinys.
Neseniai prekybos vietose pasirodė KGB pulkininko Ričardo Vaigausko prisiminimų tomelis, kuriame, anot istorikų, selektyviai pateikiami faktai, kurie gali būti naudingi tik KGB pensininkams, jų „dvasiniam komfortui”. Daugėja ir kitokių kagėbistų bent jau dvasinio prisikėlimo apraiškų.
„Ekstra” pateikia dvi tiesiogiai tarpusavyje nesusijusias kadrinių KGB karininkų istorijas, kurios leidžia teigti, kad ilgokai pusiau pogrindžio sąlygomis tūnoję buvę sovietų saugumiečiai ima vis drąsiau reikšti savo nuomonę ir net pretenzijas Lietuvos valstybei.
Čekistams trūksta dėmesio
Jis į „Ekstros” redakciją paskambino pats. Ilgas monologas buvo skirtas liūdnai sovietinio KGB kadrinių karininkų daliai nepriklausomoje Lietuvoje. Nerandama darbo, jokios integracijos į visavertį gyvenimą. Kiek vėliau prisistatė – Juozas N. (redakcijai pavardė žinoma, tačiau buvęs saugumietis nerimauja, kad jos paviešinimas gali pakenkti būsimai dviejų dukterų karjerai, – red.). „Ekstros” žiniomis, panevėžietis Juozas N. per 25 tarnystės KGB metus nuo eilinio operatyvinio darbuotojo pakilo iki papulkininkio. Iš organų atleistas tik 1991 metų spalio 20 dieną.
Susitikti su buvusiu kadriniu, ir ne paties žemiausio rango, KGB karininku „Ekstra” ryžosi ne tik iš smalsumo: iš pirmų lūpų norėjosi išgirsti, kaip vertinamas dabartinės Rusijos vadovybės nuolat kartojamas posakis, kad buvusių čekistų nebūna; kaip Lietuvos Respublikai patikėti priešiškos tarnybos darbuotojo lojalumu?
„Tokie V.Putino žodžiai tik dėl skambumo pasakyti. Kam aš šiandien galiu būti naudingas ir kokias žinias galiu perduoti? Mes jau esame „apšviesti” ir rusams naudingiau verbuoti naujus žmones iš kariuomenės, Seimo ar Vyriausybės”, – dėsto Juozas N., kelis kartus apklaustas prokuratūroje bei VSD. Pasak papulkininkio, Lietuvos pareigūnai siūlę ir bendradarbiauti bei atskleisti buvusią agentūrą, tačiau šis kategoriškai atsisakęs tai daryti.
„Apie buvusius agentus nesakysiu nė žodžio – gali su manimi daryti ką tik nori. Aš už savo darbą gaudavau algą, o jie beveik nieko – kartais kokią piniginę premiją. Jeigu tuos agentus nurodyčiau, tai jiems – nenuplaunama dėmė visam gyvenimui, o jie savo darbą iš dalies atlikdavo ne visai savo noru”, – principingai svarsto Juozas N. Ir toliau pasakoja, kad nors ir dirbęs „grynoje kontržvalgyboje”, tačiau iš jo buvusios agentūros dabar nebūtų jokios praktinės naudos, nes suaktyvinti agentai turėtų dirbti tokioje aplinkoje, iš kurios būtų galima sunkti informaciją. „Esu tyręs grobstymo, kyšininkavimo bylas. Įsivaizduokite, koks tų informatorių lygis”, – savo agentūrą sumenkino Juozas N.
Lojalumas už pinigus
Buvusio papulkininkio klausiame, kokių pretenzijų jis gali reikšti Lietuvai, jei iš tarnybos KGB išėjo tik 1991 m. vėlyvą rudenį (ar painiodamasis, ar sakydamas tiesą Juozas N. porą kartų mini ir 1993 metus), o iki šiol gauna solidžią čekisto pensiją iš Rusijos? Galų gale ir nepriklausomybės paskelbimas ne iš dangaus nukrito – būta ir mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje, Sąjūdžio?
„Mane tiesiog pjauna, kai mus vadina budeliais. Šalyje vykstančius procesus ir mes matėme. Vos ne rikiuote su kolegomis ėjome žiūrėti Tengizo Abuladzės filmo „Atgaila”, – susiformavusiu požiūriu į KGB struktūrą piktinasi Juozas N., save išdidžiai vadinantis dzūku nuo Varėnos. – Jei būčiau prie Smetonos gimęs, tai gal ir į miškus būčiau patraukęs, nes esu labai impulsyvus ir ne kartą savo viršininkus „na…” (rus. keiksmažodis, – red.) pasiuntęs. Prisiminkite, ar 1989-1991 metais nors vienas žmogus Lietuvoje buvo pasodintas dėl ideologinių dalykų?”
Tais laikais KGB operatyvininkai daugiausia laiko praleisdavę prie televizoriaus ekranų, bandydami susivokti, į kurią pusę krypsta reikalai. Mėgstama sovietų saugumiečių susirinkimų vieta būdavusi ir, pavyzdžiui, pigi Vilniaus aludė „Bizonų slėnis”, kurioje ne kartą kildavusios diskusijos, geras ar blogas dalykas „tas nacionalizmas”. Nuomonės skyrėsi, tačiau papulkininkis visiškai nesutinkąs su nuomone, kad visi saugumiečiai buvę ideologiškai tamsūs siaurakakčiai. „Oi, ne. Nenoriu girtis, tačiau į organus bet ko nepriimdavo. Reikėjo ne tik sveikatos, bet ir protelio. „Dubina dubinoi” („bukų”, rus., – red.) tikrai neimdavo”, – apibendrina Juozas N.
Jis pats laukęs, kol sukaks 25 tarnybos metų terminas, kad pensija niekur nedingtų. Ir nors esą žmona ne kartą prašiusi tos pensijos atsisakyti, Juozas N. neketina to daryti. „Valgyti, rengtis už kažką reikia. Buvo toks G.Vagnoriaus Vyriausybės nutarimas, kuriuo vadovaujantis turėjo būti parengta buvusių KGB darbuotojų adaptavimo programa, tačiau nieko panašaus nevyksta”, – teigia buvęs sovietų saugumietis, savo laisvalaikį skiriantis nuodugniai Lietuvos įstatymų analizei.
O kodėl, kaip keliasdešimt kitų buvusių KGB Lietuvos padalinio karininkų, neišeita iš represinės struktūros po tragiškų Sausio 13-osios įvykių? Dalis jų kurį laiką net prisidėjo prie VSD kūrimo. „Daugelį jų pažinojau. Koks jų likimas dabar? B.Gajauskas (VSD vadovas 1992 04 22-08 31, – red.) juos kaip šunis išvaikė. Kaip reikėjo jaustis? O tikėjomės, kad mūsų prireiks”, – piktinasi Juozas N.
Paskutinė sovietų vinis į sovietų imperijos karstą buvo GKČP pučas Maskvoje 1991 m. rugpjūtį. Klausiame, ar paskutines dienas iki pensijos skaičiavęs Juozas N. būtų vykdęs pučistų įsakymus ir triuškinęs demokratiją ir Lietuvos nepriklausomybę? „Sunku pasakyti”, – gauname atsakymą.
Progresuojantis teismų „pilietiškumas”
Keli įvairių instancijų – Kauno apygardos, Apeliacinis ir Aukščiausiasis – teismai 2004-2005 metais už dalyvavimą dviejų partizanų brolių Antano ir Jono Aštrauskų nužudyme Šakių rajono Žalgirio miške 1953 metais KGB agentę M.Žukaitienę ir KGB papulkininkį Vytautą Vasiliauską nuteisė atitinkamai 5 ir 6 metams, tačiau dėl senyvo amžiaus bei teigiamos charakteristikos nuo bausmių atleido.
Nužudyto partizano J.Aštrausko duktė Martina Bikuličienė visų instancijų teismuose buvo pareiškusi, kad jeigu teisiamieji parodytų ar pasakytų, kur yra nužudytųjų partizanų palaikai, tai atsisakytų bet kokių, įskaitant ir moralinės bei materialinės žalos, pretenzijų. Tačiau V.Vasiliauskas, surašęs nužudytųjų partiznų atpažinimo aktus ir pagal pareigybines KGB instrukcijas privalėjęs jų kūnus užkasti, tik piktybiškai tyli ar net tyčiojasi iš nukentėjusiosios ir savo aukų atminimo.
M.Bikuličienė pasakoja apie makabrišką teismo procesų maratoną: „V.Vasiliauskas, jausdamas nebaudžiamumo dvasią, teismo posėdžiuose elgėsi kaip išdidus didvyris. Jis pareiškia: „Dvidešimt penkerius savo sąmoningo gyvenimo geriausius metus aš atidaviau darbui saugumo organuose”. Taip šis čekistas nesidrovėdamas kalba po to, kai 1998 m. liepos 16 d. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos” jie pripažinti nusikalstamomis organizacijomis. V.Vasiliauskas vienoje savo kalbų žmonių baudėjus naikintojus stribus 12 kartų pavadino „liaudies gynėjais”, o partizanus (karius savanorius) 13 kartų išvadino „teroristais”, taip pat savo leksikone, kaip įprasta čekistams, vartojo „banditų”, „baltaraiščių” ir „žmogžudžių” sąvokas”.
Nukentėjusiąją ir kitus proceso dalyvius stebino ne tiek KGB papulkininkio lūpomis perrašoma okupuotos Lietuvos istorija, kiek teisėjų bei prokurorų abejingumas NKVD-KGB aukoms ir okupacinės valdžios parankinių žiaurybėms. Kai vienas netekęs kantrybės posėdžio dalyvis priėjo prie prokuroro Regimanto Žukausko ir paklausė: „Kas turi ginti žuvusiuosius ir partizaninio pasipriešinimo idėją, jeigu ne jūs?”, prokuroras tik nebyliai susiėmė už galvos.
Tačiau prokuroras nepalaikė M.Bikuličienės kasacinio skundo, kuriame įrodinėjamas švelnios bausmės skyrimo teisinis nepagrįstumas. Apeliaciniame teisme prokuroras R.Žukauskas apie teisiamuosius yra pasakęs: „… jie nėra jau tokie pavojingi, kad juos reikėtų izoliuoti nuo visuomenės”. Teismai, skirdami bausmes, atsižvelgė ir nurodė teigiamas savybes: asmenybės charakterizuojamos gerai, anksčiau nusikaltę nebuvo, nusikaltimas padarytas daugiau nei prieš 50 metų.
„Tokia asmenybė šiandien Lietuvoje skleidžia okupacijos teisėtumą, šaunumą dirbant ir ruošiant dirvą sąmyšiui Lietuvoje, juo labiau kad V.Vasiliauskas, regimai, gauna moralinius impulsus iš Rusijos ir čekistinę pensiją už 25 metų darbo stažą ir 24 apdovanojimus išsukinėjant rankas ir liejant Lietuvos patriotų kraują. Ir Lietuvos Respublikos vardu tvirtinama, kad jis charakterizuojamas teigiamai”, – negali atsistebėti M.Bikuličienė.
Byloje yra archyvinis raportas, kurį savo ranka surašė ir pasirašė V.Vasiliauskas, kad jis „asmeniškai sunaikino vieną banditą”, o už tai gavo 500 rublių piniginę premiją. Teismai to nepripažino, net esant dviem kitiems gyviems liudininkams bei kitiems įrodymams. Teisėjams įspūdį paliko čekisto liudijimas, kad tas jo ranka parašytas dokumentas tebuvęs sovietams įprastas „prirašinėjimas”.
M.Bikuličienė daro sau skausmingą išvadą, kad teismai ir prokuratūra, kuriai pavesta atstovauti Lietuvos valstybės interesams, nusisuko nuo teisės, teisingumo, istorijos, okupacijos, pilietinės visuomenės išdidumo ir garbingumo. Savo išgyvenimus ji apibendrina prancūzų rašytojo Maurice’o Barres žodžiais: „Tėvynė – tai žemė ir mirusieji. Mirusieji, kaip ir žuvusieji, turi savo teises, kurios apibūdina gyvuosius”.
Nebaudžiamumo padariniai
Tokia agresyvios čekistinės asmenybės nuostata, kai net nepriklausomos Lietuvos teisme nesulaukia atkirčio atviras partizaninio judėjimo niekinimas ir didžiavimasis ištikimybe okupacinei teroristinei valdžiai, turi gilesnes šaknis. Kovo 11-osios Akto signatarė, advokatė, daktarė Zita Šličytė, įžvelgusi teroristų ir komunistų paraleles, mano, kad juos vienija subjektyvioji nusikaltimų pusė. Pagrindinis subjektyviosios nusikaltimo pusės požymis – kaltė yra asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir jos padariniais. Ir komunistų, ir teroristų vidinis nusiteikimas yra panašus, nes vieni siekia žemiškojo, kiti – dangiškojo rojaus, palaimos ir pripažinimo už savo prievartą prieš kitaminčius. Nusikaltimo motyvas – idėjinis fanatizmas, pagrįstas utopinės visuomenės ir naujo žmogaus sukūrimo doktrina, kuri realizuojama prievarta, vadovaujantis nuostata, kad tikslui pasiekti tinkamos bet kokios priemonės. Todėl čekistai didžiuojasi savo kruvinais žygiais, neatgailauja, nes jie iš tikrųjų nesijaučia kalti.
XXI a. pradžioje skaudžiai žlunga daugelis teisėtų teisingumo lūkesčių. „Viena priežasčių, be abejo, svarbiausia, – moralios politikos stoka. Didžioji dalis XX a. nusikaltėlių išvengė atsakomybės už nusikaltimus žmonijai: genocidą ir karinius nusikaltimus, nors jiems senaties terminai nėra taikomi, o atsakingi visi asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jie pagal konstituciją yra valdytojai, valstybės pareigūnai, ar privatūs asmenys, – sako Z.Šličytė. – Politinių priešininkų slopinimo politika, naudojant smurtą bei prievartą, socialinių grupių, paskirų asmenų įbauginimas buvo įprasta praktika komunistinei santvarkai. Komunistų ideologija ir jų revoliucinis terorizmas XX a. išniekino prigimtines žmogaus teises, nuvertino žmogaus gyvybę ir laisvę, tačiau nebuvo nei reikiamai pasmerktas, nei nubaustas”.
„Ekstra”