Moteriški pokalbiai

Čia sudėliojau mozaiką iš moteriškų pokalbių nuotrupų, vykusių skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Pastaruoju metu pamėgau autentiškumą. Nieko nereikia išsigalvoti, kartais tereikia gyvenimą užrašyti. Ar kur nors atpažįsti save?

-Aš nežinau, kas yra meilė.
-Nesuprantu tavęs. Įsimyliu nuo trejų metų.
-Ar gali būti gyvenimo tikslas ištekėti ir pagimdyti vaikų? Nesąmonė, jei tai gyvenimo tikslas.
-Aš nežinau, ką daryti. Jei jis pasakys, kad mane myli, aš juk turėsiu kažką atsakyti. Bet aš negaliu jam meluoti. Kaip aš galiu sakyti – myliu, jei aš nežinau, kas tai yra?.. Nenoriu, neturiu teisės jo įskaudinti…

-O jei moteris nori būti namų šeimininke? Jei jai tai patinka? Ar būtina kažko siekti ? Jei man užtenka sėdėti namie ir auginti vaikus, argi tai yra blogai?

-Vaikai užaugs ir išeis.Vardan ko gyvensi tada? Vardan tvarkingai sudėliotų rūbų lentynose ir sterilios namų aplinkos?
-Kiekvienas turi turėti savo asmeninį gyvenimą, nepriklausomai nuo šeimos: vyro, vaikų ir t.t. Nepriklausomai nuo to, kas jis yra, vyras ar moteris.

-Niekada negalima pasakoti visko.

-Bet kam man reikalingas draugas, jei aš kažko negaliu jam pasakyti?

-Vyras niekada neatstos moteriai viso pasaulio. Ir atvirkščiai.

-Aš kartais pagalvoju, jog norėčiau nedirbti. Mesti viską. Turėti šeimą:vyrą, vaikų. Aš virčiau valgyti, tvarkyčiau namus, gal užsiimčiau siuvinėjimu ar skiautiniais, kiekvieną dieną plaučiau grindis, šveisčiau vonią… Aš galvoju, jog to norėčiau, bet kodėl aš dabar to nedarau? Sėdžiu prie televizoriaus ir nieko nedarau. Tada suprantu – aš nešveisčiau vonios kasdien. Aš tik apgaudinėju save.

-Indų plovimas yra nesibaigiantis procesas. Negali suplauti indų metams į priekį.
-Tas pats ir su dulkių šluostymu. Kad ir kaip gerai besutvarkytum namus, rytoj teks kartoti tą patį iš pradžių.Tai nesibaigiantis procesas.
-Viską galima suderinti. Kodėl mums priekaištauja, jog renkamės kažką vieną? Auginti vaikus arba dirbti mėgiamą darbą.Tai skirtingi dalykai.
-Aš nenoriu vaikų. Aš jų bijau. Bijau, kad nežinosiu, kaip su jais reikia elgtis.Turiu teisę gyventi, kaip noriu.

-Kodėl vyrams nerūpi, ką tu galvoji? Kodėl mane vertina pagal kojų ilgį ir krūtinės apimtį?

-Kodėl moterį vertina pagal tai, ar šalia jos yra vyriškis?Argi aš viena pati kaip asmenybė nieko nereiškiu?

-Tik šalia vyro moteris įgyja reikšmę ir vertę.
-Pirma turiu sutvarkyti namus, pamaitinti šeimą, po to man galbūt ir leis galvoti, gal netgi ir leis pasakyti garsiai, ką aš galvoju.

-Mes visos kaip išprotėjusios stengiamės būti gražios, madingos. Vardan ko? Kam mes rūpim tokios, kokios esam iš tikrųjų?
-Nesąmonė, aš rūpiu pati sau.
-Man nerūpi, ką apie mane galvoja kiti. Svarbu, jog patikčiau pati sau.

-Aš blogai jaučiuosi tarp nepažįstamų žmonių.Vengiu kompanijų, kur mažai ką pažįstu.
-Galiu kalbėtis bet kur ir bet kada. Jei pokalbis nesiriša, šneku apie orą.

-Man vyrai išsipasakoja. Moku klausytis.Visiems reikia išsipasakoti.
-Bet kas tau iš to? Žinojimas – tai atsakomybės pradžia. Išklausius svetimos išpažinties, tampi atsakinga už tą žmogų. Ar tau to reikia? Nenoriu nieko žinoti apie svetimas problemas. Nenoriu niekam pasakoti savų. Geriau nieko neįpareigojantis bendravimas. Man patinka linksma, nerūpestinga kompanija. Nenoriu žinoti, jog kažkas turi problemų. Aš savo problemas sprendžiu pati.

-Kaip jautiesi, kai tau išsipasakoja? Gal esi perdaug motiniška arba tau patinka jaustis stipresne?

-Vyrai šalia manęs pasijunta silpni. Nenorėjau būti stipria. Bet taip yra, reikia su tuo susitaikyti.

-Aš įsimylėjau.

-Ojis?

-Jis man neskambina.
-Paskambink pati.
-Bijau, ką aš jam pasakysiu?..
-Sakyk, ką galvoji. Sakyk, ką nori pasakyti.Gyvenimas per trumpas, kad lauktum tylėdama.
-Nenoriu pasirodyti juokinga.
-Koks skirtumas, jeigu tokia esi. Ne ką ir nuslėpsi. Manai , gali apsimesti ne tuo, kuo esi? Manai, galėsi apsimetinėti visą gyvenimą?

-Nusibodo, pavargau laukti, kol įvyks kažkas, kas pakeis mano gyvenimą.
-Merginos, reikia žinoti už ko tekėti.
-Vyrą reikia išsiauklėti, kad jis būtų vertas tavęs.

-Mes visi subręstame skirtingai, vieni anksčiau, kiti vėliau, treti –niekada.

-Aš bijau ligų.
-Bijau senti. Matau, kaip keičiasi mano kūnas. Negaliu prie to priprasti.
-Bijau, kad atsitiks kas nors baisaus mano artimiesiems.

-Nenoriu sakyti, ką galvoju. Bijau įskaudinti, bet jeigu aš taip galvoju, būtent tai ir yra svarbu, tai ir yra faktas. Kodėl bijau pasakyti, juk tai yra tiesa?
-Mintys, kurių neištari balsu, negali skaudinti.
-Nuolat galvoju apie kitus. Manimi lengvai manipuliuoja ir naudojasi.
-Nemėgstu isteriškų asmenybių, barnių, triukšmo, santykių aiškinimosi.
-Man patinka vienatvė.Geriausiai jaučiuosi, kai lieku namie viena.
-Man blogai, kai aplink mane nieko nevyksta.
-Galiu susiruošti į kelionę per penkias minutes.
-Nemėgstu prašyti pagalbos.Viską geriau pasidaryti pačiai ir nesijausti niekam skolingai.

-Kiek telefonų tavo užrašų knygutėje, kuriais gali skambinti bet kada, jei prireikas?..
-Aš neturiu užrašų knygutės.
-Mėgstu rašyti laiškus .
-Nesiunčiu netgi sveikinimo atvirukų prieš Kalėdas.

-Vyrai labiau mėgsta komplimentus, nei moterys.
-Aš nemėgstu komplimentų. Kai kurie tokie banalūs, jog norisi išrėžti ką nors bjauraus.

-Jis su manimi nekalba.

-Gal jis tiesiog nekalbus?

-Bet šitaip mums abiems sunku. Negaliu jo prakalbinti.
-Bijai pasakyti pernelyg atvirai, ką jauti, ko nori arba, ko nenori.

-Kartais atrodo, jog visiems pasakoju tas pačias istorijas po kelis kartus.
-Man patinka linksmi žmonės, kurie neturi problemų arba bent jau neužkrauna jų kitiems.
-Dažnai pagalvoju, jog pasakiau per daug.
-Niekada nesigailiu to, ką pasakiau.

-Nuolat bijau suklysti, ką nors padaryti ne taip.
-Esu perdaug savarankiška.Viską esu linkusi spręsti pati.
-Ar kam nors reikalingi patarimai? Kiekvienas tikisi tik pritarimo, nes atsakymus į visus klausimus žinome patys. Reikia tik pritarimo, kad pasijustum tvirčiau.

-Noriu žinoti tiksliai, kur šiemet atostogausiu. Noriu žinoti iš anksto, bent jau prieš mėnesį. O jis tyli. Aš net nežinau, ar mes atostogausime kartu?

-O tu nori kartu atostogauti?

-Noriu.
-Tai pasakyk jam tai.
-Sakiau. Jis turbūt bijo atsakomybės.
-Gal jis nėra įpratęs kuo nors rūpintis taip, kaip tu?..

-Esu pernelyg emocionali. Į kiekvieną smulkmeną reaguoju audringai.

-Nemėgstu lyginti rūbų. Man tai pats bjauriausias darbas, kurį vis stengiuosi atidėlioti tol, kol įmanoma.

-Tikiu sapnais. Man patinka prabudus prisiminti sapnus.
-Niekada neskraidžiau sapne.
-Nesapnuoju spalvotų sapnų.

-Nėra daug žmonių, kuriais galėčiau pasitikėti.
-Draugas turi būti patikimas.
-Man patinka žmonės, kurie gali pasielgti lengvabūdiškai.

-O tu, tu gali?

-Nežinau.Dažniausiai nedrįstu, bet noriu…

-Niekam nepasakoju seksualinių fantazijų.

-Tu jų turi?

-Ar kas nors neturi? Bet šneka apie tai tik televizoriaus ekrane ar tam tikrų žurnalų puslapiuose.

-Ar nori jas įgyvendinti?

-Ne. Taip. Nežinau…

-Nekenčiu žiemos.Visi, kas gimė vasarą, nekenčia žiemos.

-Bijau perkūnijos, šunų, agresyvių žmonių, maniakų…

-Noriu pagimdyti penkis vaikus.
-Noriu pagimdyti jo vaiką.

-O jis?

-Nežinau.
-Vaikų turi norėti abu tėvai.Vaikai turi gimti iš meilės.

-Aš jį myliu.

-O jis ?

-Nežinau.

-Ar tu jam tai sakei?

-Tu nesupranti.Tokių kaip tų, nepriklausomų, labai mažai. Moterys tikisi, jog vyrai pagerins jų gyvenimą, pakeis jį.
-Aš noriu jaustis šalia vyro saugi.Visur ir visada.
-Neįmanoma. Niekas negali garantuoti tau saugumo.

-Nemėgstu pernelyg tobulų žmonių. Aš jais nepasitikiu.

-Nekenčiu žiemos, sniego, šalčio.

Asta Jolanta Miškinytė