Per Atlantą – tarsi siaubo filme

Kanadoje, Edmontono mieste, vykusiose pasaulio senjorų olimpinėse žaidynėse sidabro medalius iškovojusių panevėžiečių krepšininkių 41 metų Vidos Motiekaitienės ir 36 metų Rimos Daunienės kelionė namo priminė katastrofų filmą.

Tokio baimės jausmo, koks krepšininkes buvo apėmęs kelionės metu, jos nebuvo išgyvenusios niekados. Moterys net du kartus patyrė, kaip jaučiasi nesaugiame lėktuve atsidūrę keleiviai ir įgula.

Jų komandos draugė 41 metų Vitalija Bagdonienė baisių išgyvenimų išvengė, nes po olimpiados dar kurį laiką liko paviešėti pas giminaičius.

Ruošėsi pasitikti mirtį

Ruošdamosios skrydžiui į Lietuvą V.Motiekaitienė ir R.Daunienė namiškiams paskambino, kad po paros jau grįš. Tačiau nei kitą, nei dar kitą parą moterys nepasirodė.

V.Motiekaitienė bei R.Daunienė „Panevėžio rytui” prisipažino vienu metu maniusios, kad gyventi joms beliko vos kelios minutės – moterys tada susikabino rankomis, apverkė namiškius ir sukalbėjo maldą „Tėve mūsų”.

Krepšininkės ne tik pačios išgyveno siaubą, bet ir iš arti matė aviakatastrofą patyrusių žmonių kančias. Panevėžiečių akyse nukrito Prancūzijos kompanijai priklausęs lėktuvas.

Lėktuvas nesugebėjo pakilti

Panevėžietės ir kiti olimpiadoje dalyvavę lietuviai per Atlantą iš Toronto turėjo skristi didžiuliu lėktuvu „Boeing”.

Oro uoste atidavę bagažą ir atlikę visus registracijos formalumus, keleiviai buvo sulaipinti į gigantišką orlaivį. Suūžė galingi boingo motorai ir jis išriedėjo į pakilimo taką.

Praslinko 5, 20, 30 minučių, tačiau milžiniškas plieno paukštis niekaip nepajėgė atsiplėšti nuo žemės. Motorai tai riaumojo, tai tilo, lėktuvas ant betoninio tako sukosi vietoje.

Po valandos, kai keleivius jau buvo apėmusi panika, stiuardesė pranešė, jog lėktuvas sugedo, visiems teks išlipti, o skrydis atidedamas iki rytojaus.

Į žemę rėžėsi šalia oro uosto

Kitą dieną buvo labai prastas oras, lietuvės sėdėjo oro uosto salėje laukdamos žinios, bus skrydis ar ne. Pro stiklines sienas matėsi eilės lėktuvų.

Nors šėlo vėjas ir pliaupė lietus, prancūzų kompanijos lėktuvas atsiplėšė nuo pakilimo tako. Po kelių minučių salėje buvę keleiviai išgirdo kurtinantį trenksmą ir išvydo besiveržiančius tirštų juodų dūmų kamuolius.

Tuojau pat pasklido žinia, kad žaibas trenkė į tik ką pakilusį lėktuvą, šis užsiliepsnojo ir oro uosto prieigose rėžėsi į žemę. Į įvykio vietą kaukdami lėkė specialiųjų tarnybų ir medikų automobiliai.

Dėl aviakatastrofos buvo atidėti visi reisai, į oro uostą nieko neįleido ir neišleido.

Panevėžietėms teko savojo skrydžio oro uosto viešbutyje palaukti dar parą. Žiūrėdamos per televizorių vakaro žinių reportažą apie jų akyse įvykusią katastrofą, panevėžietės ekrane tarp laukiančių keleivių išvydo ir save.

Salone pasklido degėsių kvapas

Pagaliau buvo pranešta, kad lietuvius sportininkus per Atlantą turėjęs skraidinti boingas suremontuotas.

Paaiškėjo, jog dalis keleivių, turėjusių bilietus į šį reisą, atsisakė skrydžio jau kartą gedusiu lėktuvu. Kai kuriuos, matyt, paveikė nukritusio lėktuvo vaizdai.

V.Motiekaitienė ir R.Daunienė stebėjosi, kad keleiviams susėdus stiuardesės kažkodėl keliolika kartų tikrino skrendančiųjų sąrašus ir skaičiavo žmones.

Prieš pat pakylant lėktuvui, įgulos nariai prasitarė, jog trūksta vieno keleivio. Bagažas yra, o žmogaus – ne.

Šį kartą lėktuvas nuo žemės atsiplėšė be kliūčių ir su daugiau nei 300 žmonių pakilo į padangę.

Tačiau po 40 minučių skrydžio lėktuvo salone kilo sąmyšis. Kažkas užuodė degėsių kvapą, vėliau salone ėmė gesti ir vėl žiebtis šviesos, smarvė, panaši į svylančių laidų kvapą, stiprėjo.

V.Motiekaitienė ir R.Daunienė pašiurpo prisiminusios bagažą be keleivio.

Ne tik jos, bet ir daugelis skrendančiųjų įtarė, jog tai gali būti teroristų išpuolis, o bešeimininkis lagaminas – į lėktuvą atgabenti sprogmenys.

Teko priverstinai leistis

Panevėžietės dabar net pačios stebisi, kad keleiviai beveik nepanikavo, niekas neverkė, nerėkė, nekėlė isterijų.

Daug labiau nei keleiviai persigandę buvo stiuardesės ir stiuardai. Jie lakstė išpūstomis akimis iš vieno lėktuvo galo į kitą, uniformuotiems vyrukams nuo įtampos smarkiai drebėjo rankos.

Lietuvėms buvo keista, kad stiuardesės nesuka galvos dėl keleivių būklės: nei jų ramina, nei kitaip kreipia dėmesį, kaip būna rodoma aviakatastrofų filmuose.

R.Daunienė ir V.Motiekaitienė sakė tuomet nejautusios ypatingos baimės, tik galvojusios apie namiškius, vaikus ir taip greit prabėgusį gyvenimą.

Vienu metu, kai stiuardesių panika atrodė ypač didelė, moterys prisiminė maldą „Tėve mūsų”, susikabino už rankų ir pasiruošė blogiausiam.

Tada pilotai pranešė, jog lėktuvas dėl techninių kliūčių privalės nutūpti artimiausiame oru uoste. Keleiviams niekas neaiškino, kas atsitiko ir kokios tos techninės kliūtys. Panevėžietės džiaugėsi, kad boingas dar ne virš vandenyno, antraip nebebūtų buvę šansų išsigelbėti.

Minutės, kai pilotai pranešinėjo, kiek liko laiko iki nusileidimo Monrealyje, ištįso iki begalybės, nes niekas nebuvo garantuotas, jog gaisras lėktuve neišplis iki keleivių salės.

Kai po penkių valandų laukimo Monrealio oro uoste V.Motiekaitienė ir R.Daunienė įsėdo į kitą lėktuvą, jos labai atidžiai išklausė visas instrukcijas, kur yra gelbėjimosi liemenės ir kaip jomis naudotis. Anksčiau sportininkės tokią informaciją praleisdavo pro ausis.

Baimės, džiaugsmo ir streso ašaros skridusiems degančiu lėktuvu keleiviams prasiveržė Londone, kai jau už nugaros liko vandenynas.

„Jautėmės beveik kaip namie, čia vis tiek Europa, Angliją nuo Lietuvos nebe tiek daug kilometrų skiria”, – pasakojo R.Daunienė.

Žaidėjas apipylė komplimentais

Į Kanadoje vykusias sporto veteranų olimpines žaidynes šiemet buvo suvažiavę net 27 tūkstančiai žaidėjų iš 82 šalių.

Be Lietuvai olimpiadoje atstovavusių trijų panevėžiečių, komandoje dar žaidė alytiškės ir vilnietės.

V.Motiekaitienei, R.Daunienei ir V.Bagdonienei per visą jų sportinę karjerą pirmą kartą pavyko užlipti ant olimpinių vicečempionių garbės pakylos laiptelio.

Panevėžietės Kanadoje turėjo pasisekimą. Ir ne tik dėl to, kad laimėjo sidabro medalius. Lieknos ir dailios lietuvės į valias prisiklausė komplimentų, ypač kai būdavo šalia amerikiečių krepšininkių.

„Mes ten pasijutome plonytės, gražios ir miniatiūrinės. Amerikietės žaidėjos atrodė lyg atėjusios iš štangų salės – didžiuliai raumenų kalnai. Mūsų sportininkai net juokavo, kad sunku bus su „vyrais” rungtyniauti”, – varžovių išvaizdą prisiminė panevėžietės.

Ne vienas gerbėjas panevėžietes krepšininkes pavadino moterimis iš žurnalų viršelių, nes išėjusios pasivaikščioti į miestą jos smarkiai išvaizda išsiskyrė iš nutįsusiais marškinėliais ir apspurusiais džinsais apsitempusių tenykščių gyventojų.

Jei gatvėje akys užkliūdavo už lieknesnės figūros, pasirodydavo, jog tai arba sveiku maistu besimaitinanti kinė, arba rusė.

Ant kaklo pakibo trynukai

Olimpinių vicečempionių titulus iškovojusių krepšininkių namie laukė apie nuotykingą kelionę net neįtariantys artimieji. Moterys jiems siuntė žinutes, kad šiek tiek užtrunka, bet nutylėjo apie patirtus išgyvenimus.

Bene triukšmingiausiai savos šeimynos buvo sutikta A.Lipniūno vidurinėje mokykloje kūno kultūros mokytoja dirbanti V.Motiekaitienė. Motinai ant kaklo pakibo 10-mečiai trynukai Lukas, Monika ir Justas.

V.Motiekaitienė gimė ir augo Biržuose, ten užsikrėtė ir aistra krepšiniui.

Tuometis krepšinio treneris Vytautas Linkevičius į treniruotes atviliojo beveik visas klasės mergaites, tačiau ilgainiui daugelis nubyrėjo. Tik Vida krepšinį lankė iki pat vienuoliktos klasės.

V.Motiekaitienė juokauja, jog galbūt dėl jauno ir gražaus trenerio Algio Kriaučiūno, kuris šiuo metu vadovauja Biržų sporto mokyklai, ji nemetė šios sporto šakos, o vėliau ir gyvenimą susiejo su sportu – tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute įgijo geografijos ir fizinio lavinimo pedagogo specialybę.

V.Motiekaitienės vyras ben-drovės „Laima Lita” direktorius Sigitas Motiekaitis „sportuoja” tik prie televizoriaus ir stebėdamas rungtynes stadione.

Dėl aukšto ūgio nesuko galvos

R.Daunienės labiausiai iš kelionės grįžtančios laukė 8 metų sūnus Rimantas.

Kūno kultūros ir sporto centre krepšinio trenere dirbanti R.Daunienė yra panevėžietė, tačiau 8 metus gyveno ir sportavo Klaipėdoje. Į Panevėžį aukštaūgė moteris grįžo prieš trejus metus.

Būdama pirmokė R.Daunienė bandė „sportuoti” su šachmatais, tačiau užteko tik vienos dienos, kad suprastų, jog tokia rami sporto šaka – ne jai. Vėliau dar buvo stalo tenisas. Tačiau kai kartą atėjusi į klasę krepšinio trenerė liepė visiems atsistoti, tapo viskas ir visam laikui aišku.

R.Daunienei, priešingai nei daugeliui labiau nei bendraamžės ištįsusių merginų, aukštas ūgis niekada netrukdė.

186 centimetrų blondinė visą gyvenimą sukosi tarp aukštaūgių sportininkų, tad jai net į galvą nešovė trokšti būti nors centimetru žemesne.

R.Daunienės vyras – irgi krepšininkas, buvęs Klaipėdos „Žuvėdros” treneris.

Panevėžietės sportinę karjerą liudija dėžė medalių, kuriems R.Daunienė niekaip neprisiruošia įtaisyti specialios vietos, su jais žaidžia sūnus ir jo draugai.

Diplomas guli stalčiuje

V.Bagdonienė labiau už savo drauges atitolusi nuo sporto, jos darbas nesusijęs su krepšiniu.

Ji vienintelė iš trijų draugių sportinių pergalių medalius sukabino į specialų stendą. Jie tvarkingai kabo 15-mečio sūnaus Karolio, irgi visa galva pasinėrusio į krepšinį, kambaryje. Nežinia, ar antrokė dukra Modesta paseks motinos pėdomis, kol kas krepšiniu ji dar nesidomi.

V.Bagdonienės Kauno kūno kultūros instituto diplomas guli stalčiuje, o ji dirba pagal anksčiau įgytą vandens ir nuotekų valymo inžinieriaus specialybę bendrovėje „Aukštaitijos vandenys”.

Moteris kilusi iš Anykščių rajono Troškūnų gyvenvietės, jos sutuoktinis – buvęs tinklininkas, tačiau dabar su aktyviu sportu nebeturi nieko bendra.

Sportininkė juokiasi, kad pomėgių, be krepšinio, daugiau neturi jokių, o moteriškų rankdarbių, ypač mezgimo, visiškai negali pakęsti.

Draugės išduoda, kad V.Bagdonienė – nuostabi kulinarė. Jos „Čičinsko” kepsniai tirpsta burnoje, o daržovės prie jų patiekiamos iš ekologiškai prižiūrimo šeimos daržo.

Maistas – ponų pramanas

Olimpinių vicečempionių titulus iškovojusias panevėžietes sieja ne tik bendros treniruotės bei varžybos, bet ir vaikai. Pas R.Dainienę treniruojasi V.Motiekaitienės sūnus Justas ir V.Bagdonienės sūnus Karolis.

Paklausus apie jaunatviškų, energija trykštančių krepšininkių dietas ir grožio procedūras, V.Motiekaitienė ir V.Bagdonienė suprunkščia iš juoko ir priekaištingai sužiūra į aukštaūgę blondinę.

„Pietaudamos kavinėje mes prisikirstume iki soties. Bet Rima vypteli ir sako, kad maistas – ponų išmislas. Tada visas apetitas dingsta, nieko nebeužsisakome, išgeriame po puodelį kavos ir jaučiamės sulieknėjusios”, – aiškina V.Motiekaitienė.

„Visos dietos – judėjimas. Be to, norime, kad aikštelėje graži apranga ant mūsų gražiai gulėtų. Svarbu gerai atrodyti, o kaip žaisim…” – kvatodamos sakinį nukanda krepšininkės.

R.Daunienė sako V.Motiekaitienei pavydinti nuostabių vaikų. Iš šalies atrodo, kad jos trynukai kelia mažiau rūpesčių nei kitoms motinoms viena atžala.

Be to, trynukų mama garsėja mokėjimu ypač spėriai susiruošti į keliones. Užtenka prieš 10 minučių paskambinti, kad reikia išvykti, ir ji su visais vaikais ir manta jau stovi prie durų.

Manekeniškos išvaizdos R.Daunienę draugės labai vertina už linksmą būdą ir niekad nuo veido nedingstančią šypseną. O V.Bagdonienė visas paperka kulinariniais šedevrais.

V.Bagdonienė vienintelė iš visų trijų per sportinę karjerą nepatyrė rimtesnių traumų. R.Daunienei yra tekę gydytis trūkusius kelio raiščius, o V.Motiekaitienei buvo plyšusios čiurnos sausgyslės.

Gailutė Kudirkienė

„Panevėžio rytas”