Prezidentūrą purto didžiulė jos darbuotojų kaita. Vien per pirmuosius darbo metus prezidento Valdo Adamkaus komandą paliko aštuoni patarėjai iš dviejų dešimčių.
Dalis jų grįžo į ankstesnes darbovietes, kiti laimėjo konkursus ir užėmė aukštus postus tarptautinėse arba šalies įstaigose.
Abejojama, ar šį gruodį baigęs stažuotę JAV Ilinojaus universitete į Prezidentūrą sugrįš vidaus politikos ir analizės grupės vadovas Darius Gudelis.
Kodėl tokia nepatvari šalies vadovo komanda?
Kas verčia šios prestižine laikomos institucijos darbuotojus ieškoti kitos veiklos – užgriuvusi pernelyg didelė atsakomybė, kompetencijos stoka?
O gal šitokį nestabilumą lemia dvarui būdingos intrigos bei kova dėl įtakos?
Apie tai – pokalbis su buvusiu prezidento patarėju, dviejų autobiografinių V.Adamkaus leidinių bendraautoriu Valdu Bartasevičiumi, kuris šią savaitę paliko Prezidentūros komandą.
– Prieš 14 mėnesių buvai pakviestas į Prezidentūrą rašyti šalies vadovo kalbų. Išlydėjome iš „Lietuvos ryto”, tikėdamiesi, kad tavęs laukia prestižinė, reikšmingų iššūkių žadanti veikla.
Kas paskatino taip greit užverti Prezidentūros duris? – „Lietuvos rytas” paklausė V.Bartasevičiaus.
– Eidamas ir aš taip maniau, kad dirbsiu svarbų valstybinį darbą. Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad tokios viltys tėra iliuzija.
Dabar galiu atvirai prisipažinti, kad būdamas patarėjas jaučiausi didelio, bet išderinto mechanizmo sraigtelis.
Ne visada net būdavo aišku, kas kaip vyksta, kas ką ir kur vairuoja. Nuo pat pradžių tvyrojo pustonių, šešėlių, gandų atmosfera.
Dirbdamas Prezidentūroje pradėjau suvokti, jog virstu nykia kabineto žiurke. Užuot veikęs svarbius darbus, tiesiog sėdžiu vienas kabinete ir rašau tostus. Tai kieno nors 50 metų jubiliejus, tai kokio kunigo kunigystės 75-metis.
Tapau profesionaliu tostų rašytoju.
Tai kėlė nusivylimą ir yra viena esminių priežasčių, kodėl ketinu vėl daryti tai, kas teikia gerokai didesnį vidinį pasitenkinimą.
Kūrybinis darbas, ypač dienraštyje, yra sunkus. Bet čia viskas vyksta atvirai, aiškiai ir tiesiai.
– Kruopščiai skaičiavau: esi jau aštuntas Prezidentūrą palikęs patarėjas. Ar buvęs spaudos tarnybos vadovas Marius Lukošiūnas, socialinės politikos grupei vadovavusi Audronė Morkūnienė, konstitucinės teisės ekspertė Toma Birmontienė ir kitų grupių patarėjai paliko rūmus dėl panašių priežasčių?
– Kiekvienas išeina dėl skirtingų priežasčių. A.Morkūnienė – gera specialistė. Padirbėjusi ji greičiausiai suprato, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje galima nuveikti daugiau konkrečių darbų. Manau, kad profesiniais motyvais vadovavosi ir T.Birmontienė, tapusi Konstitucinio teismo teisėja.
Dėl kitokių aplinkybių pirmasis Prezidentūrą buvo priverstas palikti Juozas Šarkus. Jam dar nė nepradėjus rimtai dirbti prieš jį susiformavo labai stipri opozicija. Tai bene vienintelis atvejis, kai priešprieša buvo beveik atvira ir akivaizdi.
Tačiau visos šios ir kitos individualios priežastys atspindi ir tam tikrus dėsningumus. Bendra pirmiausia tai, kad daugelis tikėjosi reikšmingos veiklos, bet greit suvokė, jog taip nėra.
Netenkinti galėjo ir konkrečios veiklos strategijos, aiškių tikslų nebuvimas. Didžiąją laiko dalį Prezidentūroje nuo pirmųjų dienų prarydavo reakcija į žiniasklaidos pateikiamas aktualijas, ypač turinčias nors menkiausią ryšį su Prezidentūra.
Neretai svarbiausiu darbu pavirsdavo tiesiog atsimušinėjamas, svarstymai, kaip reaguoti, kaip užglaistyti vieną ar kitą nemalonią viešai paskelbtą informaciją.
– Vadinasi, svarbiausias tikslas yra geras įvaizdis?
– Tai svarbu visiems, o Prezidentūrai, kuri neretai gali remtis tiktai moraliniu autoritetu, tai – ypač svarbu.
Galbūt tai yra net ne konkrečių žmonių ar komandos, o prezidento institucijos, jos vietos valstybėje problema.
Prezidentas renkamas tiesiogiai, todėl bent dalis visuomenės labai daug tikisi iš Prezidentūros.
Tačiau nuveikti ką nors konkretaus nėra paprasta, nes realių svertų ji neturi.
Tiesioginiai rinkimai paverčia šią instituciją labai svarbia, tačiau nieko neįmanoma padaryti be Seimo, Vyriausybės. Gerai, jeigu galima remtis į valdančiąją daugumą. Jei to nėra, komandos galimybės nuveikti ką nors reikšminga, pastebima yra gerokai ribotos.
Tam tikra prasme ši institucija lieka lyg įstumta į kampą. Ant vienos svarstyklių lėkštės – didelės žmonių viltys, lūkesčiai. Ant kitos – kuklios galimybės.
Daug žmonių ateina pasiskųsti į Prezidentūrą naiviai manydami, kad čia gali išspręsti net juridinius reikalus. Kaip į aukščiausią įstaigą. Realybė – kitokia.
– Per pirmąją V.Adamkaus kadenciją nebuvo abejonių, kad svarbiausias tarp visų patarėjų – visuomeniniais pagrindais patarinėjęs Raimundas Mieželis.
Kas dabar yra lyderis?
– Aiškaus lyderio nebuvo ir nėra. Iš pradžių dėl lyderystės konkuravo vidaus politikos ir analizės grupės vadovas Darius Gudelis ir užsienio politikos grupės vadovas Edminas Bagdonas. Tačiau D.Gudelio pozicijos ilgainiui sumenko.
E.Bagdonas dabar yra patarėjas koordinatorius. Bet negalėčiau jo pavadinti komandos lyderiu.
Vargu ar galima pagrįstai teigti, kad jis atlieka tokį vaidmenį, kokį per pirmą kadenciją atlikdavo R.Mieželis ar Darius Kuolys su Albinu Januška.
Vadyba ir darbo organizavimas yra didžiausia Prezidentūros problema. Neretai suvokdavau, kad iš esmės kairė nežino, ką daro dešinė. Sutikęs koridoriuose „Lietuvos ryto” žurnalistę Birutę Vyšniauskaitę kartais apie Prezidentūrą sužinodavau daugiau negu dirbdamas čia visą laiką.
Ten sunku, jeigu iš viso įmanoma, jaustis darnios komandos nariu. Nustelbia pojūtis, jog esi gergždžiančio mechanizmo sraigtelis.
Viena priežasčių – aiškaus pripažinto lyderio nebuvimas.
– Ne paslaptis, kad tavo pažintis su prezidentu užsimezgė daugiau nei prieš dešimtmetį. Esi dviejų autobiografijos knygų bendraautoris. Ar tai stiprino tavo pozicijas Prezidentūroje?
– Iš tiesų mes seni pažįstami. Bet nepasakyčiau, kad ši pažintis stiprino mano pozicijas. Tapus patarėju, atsirado ir vidinių barjerų kreiptis į prezidentą asmeniškai.
Kita vertus, tokioje institucijoje į asmeninius kontaktus, galėjimą arčiau prieiti žvelgiama įtariai.
Negaliu sakyti, kad aš tai pajutau tiesiogiai. Niekas nėra to sakęs.
Tačiau Prezidentūroje daug ką galima nujausti, pagauti iš koridoriuose tvyrančio oro. Aš tai jutau ir puikiai supratau, kad bet kokie pažintį išduodantys požymiai, dažnesni pokalbiai būtų klaida.
Tai sukelia dėmesį – ko siekiama, kokie čia reikalai?
Toje institucijoje vieni kitus, atrodo, labai stebi. Paradoksalu, bet atėjęs į Prezidentūrą ir atsidūręs arčiau prezidento, pradėjau su juo bendrauti atsargiau ir mažiau.
– Ar tai negalima pavadinti Prezidentūrai būdingomis dvaro intrigomis?
– Tai nevyksta atvirai. Dirbant Prezidentūroje tenka mokytis gyventi kitaip. Lietuvai apskritai būdingas stumdymasis alkūnėmis.
Taip atsitinka tose institucijose, kur daug kas yra neapibrėžta tarnybinėmis instrukcijomis, nėra aiškių kompetencijos ribų, tikslų ir uždavinių.
Nesvarbu, kokias pareigas eini, įtakos ir galimybių turima tiek, kiek sugebama pasiimti, kiek priartėjama prie pirmojo asmens.
Nelengva suprasti, kam to reikia. Bet yra nemažai žmonių, kuriems tai svarbu.
Didesnė įtaka – savaiminė vertybė. Noras jaustis svarbiam. Turėti valdžią, nors ir iliuzinę.
– Viena televizija pamėgo reportažą, kuriame tu vis pasirodydavai damų kompanijoje su vyno taure. Susidarė įspūdis, jog jūs visi ten ne tik rašote tostus, bet ir neretai juos užgeriate.
– Tokių bendrų pobūvių buvo labai mažai. Vos keletas.
Gal jei pobūvių būtų daugiau, ko gero, santykiai taptų šiltesni.
Šie reportažai, kurių neįmanoma buvo nepastebėti, yra vienas pavyzdžių, kai galima įžvelgti bandymus sąmoningai kurti klaidingą įvaizdį.
Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad tikrai nežinau, kam to reikėjo, kas galėjo to siekti. Mane tai šokiravo, nes supratau, jog tai vyksta ne be buvusių kolegų Prezidentūroje pagalbos, nors atrodė, kad palaikome puikius kolegiškus santykius.
– Stebint iš šalies atrodė, kad juoda katė tarp patarėjų perbėgo po skandalo, kuris kilo dėl E.Bagdono šešiolikmetės dukters skrydžio į Romą su oficialia delegacija?
– Įvykis su E.Bagdono dukterimi iš tikrųjų labai paveikė Prezidentūros komandą. Pirmiausia todėl, kad buvo manoma, jog institucijoje yra išdavikas, kuris sąmoningai nutekino informaciją žiniasklaidai.
Kalbant paprastai, susirūpinimą kėlė ne pats faktas, o įtarimai, jog kažkas iš saviškių E.Bagdonui padarė kiaulystę.
– Pagrindiniais įtariamaisiais galėjo tapti trys su žiniasklaida susiję patarėjai – M.Lukošiūnas, atstovė spaudai Rita Grumadaitė ir V.Bartasevičius?
– Iš tiesų žvilgsniai nukrypo į buvusius žurnalistus, bet labiausiai – į M.Lukošiūną.
Tai sukėlė įtampą, atsirado nepasitikėjimas, detektyvinio tyrinėjimo atmosfera. Pajutau, kad ir aš esu vienas iš šių tyrimų objektų.
– Vadinasi, Prezidentūrą suskaldė E.Bagdono duktė arba šią žinią paskelbęs „Lietuvos ryto” žurnalistas Tadas Ignatavičius?
– Toks apibendrinimas gal ir tiktų pramogų laidai. Bet realiai tose institucijose, kur yra įtampa ar prielaidos jai atsirasti, įtarumą gali sukelti net niekniekis. Tas nutikimas įkaitino atmosferą.
E.Bagdonas jautėsi labai įžeistas. Buvo kupinas įtampos, buvo matyti, kad sunkiai tai išgyvena.
Buvo siekiama kuo greičiau užglaistyti istoriją sutvarkant finansinius kelionės reikalus, kad nebūtų bent teisinių nesusipratimų.
Tuo tarpu pačioje Prezidentūroje nebuvo viešai kritikuojamas pats faktas. Tebuvo apgailestaujama dėl neapdairaus elgesio, o labiausiai dėl to, kad viskas iškilo į viešumą.
Prezidentūroje nėra priimta tokiais atvejais viešai pareikšti savo kritinių nuostatų.
Tačiau buvo galima aiškiai suprasti, kad M.Lukošiūnas buvo tas asmuo, kuris nepritarė giminaičių skraidymui su oficialiomis delegacijomis.
– Ar būtent dėl to M.Lukošiūnui vėliau buvo sumažintas atlyginimo priedas, o apie pasikeitimus spaudos tarnyboje jos vadovas sužinodavo paskutinis?
– Buvau tik stebėtojas, bet šis spėjimas, ko gero, teisingas. Kritikuoti spaudos tarnybą ir ypač jos vadovą buvo labai paranku.
Prezidentūroje vyrauja įsitikinimas, kad spaudos tarnyba yra lyg ir viešųjų ryšių agentūra, turinti sukurti palankų institucijos įvaizdį. Ne tik teikianti informaciją, bet ir padedanti suvokti, kokius didelius ir reikšmingus darbus atlieka Prezidentūra. Manoma, ji turėtų garantuoti ir tai, kad nesklistų neigiama informacija.
Kritiškos žinios sukeldavo pagrindinių patarėjų nepasitenkinimą spaudos tarnyba, esą kažkas kažko nepadaręs. M.Lukošiūnas likdavo tarsi ir kaltas. Nesu visiškai įsitikinęs, kad tai buvo vienintelė įtampos priežastis.
Bet pasklidusi kritinė informacija apie Prezidentūrą buvo patogi lazda mušti M.Lukošiūną.
– Tai ir yra tikroji priežastis, kodėl M.Lukošiūnas nutarė dalyvauti konkurse ir tapo UNESCO diplomatu Maskvoje?
– Manau, kad taip. Grupių vadovų pasitarimuose jis sulaukdavo kritinių pastabų.
Nepelnyta pyla dėl to, ko iš esmės niekas negali nei pakeisti, nei valdyti, tapo tarsi ir netiesioginiu spaudimu trauktis.
Taip buvo griaunamas jo autoritetas. Žmogus, galintis ir turintis iš ko rinktis, ieško būdų ir savo orumui, ir autoritetui išsaugoti. Jo sprendimas išeiti į diplomatinę tarnybą – dėsningas. Jis asmeniškai nieko neprarado, užsiima įdomia veikla, kuri, beje, yra nepalyginti geriau atlyginama.
– Tris mėnesius tarnyba buvo be vadovo. Prieš savaitę išgirdome, kad jai vadovaus R.Grumadaitė. Ji tai paneigė, o kitą dieną buvo paskirta. Kas ten vyko?
– Manau, jog ir R.Grumadaitė gerai supranta, kad žurnalistams nenurodysi, ką rašyti ir sakyti.
Kai reikalaujama, kad spaudos tarnyba būtų atsakinga už įstaigos įvaizdį, jai tenka nepakeliamas uždavinys, nes nėra galimybių kurti tokį įvaizdį, koks patiktų Prezidentūroje dirbantiems žmonėms.
Spaudos tarnyba nėra pajėgi kontroliuoti informacijos, išplaukiančios iš šių rūmų, nes ją skleidžia kas nori ir kam nori.
Neretai tai daroma siekiant ne valstybinių, o asmeninių tikslų. Tačiau kalta lieka spaudos tarnyba.
– Vadinasi, teisingos yra kalbos, kad darbas Prezidentūroje prasideda laikraščių skaitymu, o neretai tuo ir pasibaigia.
– Laikraščiai iš tiesų yra svarbūs. Jie ir skaitomi, ir analizuojami. Žiniasklaida tapusi tam tikru veiklos kokybės matu. Turbūt nieko per daug nenustebinsiu pasakydamas, kad šis kriterijus yra pernelyg sureikšminamas.
Norima, kad Prezidentūra būtų realią įtaką turinti institucija, sulaukianti pagyrų.
Tačiau, kaip jau sakiau, realių svertų, leidžiančių ką nors nuveikti šalies vidaus gyvenime, nėra.
Todėl norai neatitinka galimybių, nepanaudojamos netgi esamos galimybės.
Manau, įtakos turi ir tai, kad šią kadenciją Prezidentūra neturi tvirtos atramos šalies politinėje struktūroje. Nėra nė vienos partijos, kuria ji galėtų tvirtai remtis. Kalbu ne tik apie valdančiąją daugumą. Nemanau, kad tokia atrama yra ir opozicinės partijos.
Partijos, kai kurios kitos institucijos mėgina panaudoti Prezidentūrą savo tikslams, manipuliuoti ja. Bet tvirtos jungties, atramos siekiant naujų įstatymų leidybos iniciatyvų nėra. Neįžvelgiu net normalaus dialogo. Prezidentūra dirba sau, o Seimas ir Vyriausybė – sau.
– Dažnai prezidentūros komanda vadinama jauna ir nepatyrusia. Galbūt todėl ji ir neranda atramos?
– Tokia viešai sakoma nuomonė erzindavo patarėjus, keldavo nepasitenkinimą. Vis dėlto nemanau, kad ji yra visiškai teisinga.
Komanda nėra nei labai jauna, nei labai nepatyrusi. Kita vertus, joje buvo ir dar šiuo metu yra jaunų žmonių, kurie turi gerą išsilavinimą, angliškai kalba kaip ir lietuviškai, yra baigę Vakarų aukštąsias prestižines mokyklas.
Problema – ne žmonių kompetencija. Galime turėti daug aukščiausios kokybės detalių, tačiau jos nieko vertos, jeigu nėra meistro, galinčio jas suderinti ir paleisti suktis mechanizmą. Kitaip sakant, reikia organizacinių sąlygų žinioms ir gebėjimams pritaikyti. Kol kas nepavyko sutelkti šios komandos konkretiems, strategiškai suplanuotiems darbams.
Ji primena dirigento neturintį chorą, kur kiekvienas išdidžiai traukia savo partiją. Tada prasideda kakofonija.
– Per pirmąją V.Adamkaus kadenciją buvo įprasta kviesti pareigūnus į Prezidentūrą. Visi žinojo, kad kiekvienas toks pakvietimas yra ženklas – netrukus reikia laukti kokių nors įdomių įvykių vidaus politikoje. Ar ši tradicija išsaugota?
– Dabar šis metodas yra mažiau taikomas. Ir nesu tikras, jog jis yra geras. Ir dėl subjektyvių, ir dėl objektyvių priežasčių.
Dabar kitokia situacija nei buvo per aną kadenciją. Tada dirbusioms visoms vyriausybėms reikėjo Prezidentūros paramos.
Kartu tai didino ir šios institucijos galimybes vienokiais ar kitokiais būdais daryti įtaką valstybės vidaus gyvenimui.
Bet kai žlugo didžiausias anos kadencijos Prezidentūros kūrinys – Naujosios politikos koalicija ir į valdžią atėjo Algirdas Brazauskas, situacija pasikeitė. Prezidentūros galimybės aktyviai paveikti vidaus politikos procesus akivaizdžiai sumažėjo. Taip yra iki šiol.
Komanda, be abejo, galėtų ieškoti didesnės atramos politinėje šalies sistemoje. Bet kol kas dar neturi recepto, kaip tai daryti. Tai atsiliepia ir Prezidentūros vidaus atmosferai.
– Tačiau ministrų, teisėsaugos vadovų paskyrimai visuomet buvo puiki galimybė parodyti raumenis.
– Formuojant šį ministrų kabinetą Prezidentūros galimybės buvo ribotos. Kai kurioms ministrų kandidatūroms buvo priešintasi, bet galiausiai tekdavo ieškoti kompromiso ir daug kur nusileisti. Lemiamas žodis priklausė ne Prezidentūrai, o valdančiajai daugumai. Užtat emocijų, įvairios veiklos nestigo.
Kitaip šiuo metu vyksta generalinio prokuroro paieškos. Nacionalinio saugumo grupės vadovas Rytis Muraška moka laikyti liežuvį už dantų. Net ir Prezidentūros rūmų koridoriuose nesklando gandai apie svarstomas kandidatūras.
– Ar dažnai patarėjai prisimena Didžiasalio reikalus, kurį per rinkimų kampaniją lankė prezidentas?
Ar vis dėlto bus ten plytų fabrikas, kaip žadėjo V.Adamkus?
– Negaliu sakyti, kad pažadai pamiršti. Tačiau paaiškėjo, kad pati Prezidentūra nieko konkretaus negali padaryti. Jei verslininkams neapsimoka statyti fabriko, prezidento noras nieko nereiškia.
Galima siekti kurti geresnes sąlygas, kurioms esant būtų įdomu investuoti. Bet tai daryti turėtų Vyriausybė. Pezidentūra gali nebent imtis iniciatyvos kurti kokį specialų Didžiasalio įstatymą, kuris sukurtų išskirtines tai vietovei sąlygas. Bet tai būtų absurdas.
– Ar tiesa, jog Prezidentūros komanda yra pasidalijusi į remiančius Liberalų ir centro sąjungos lyderį Vilniaus merą Artūrą Zuoką ir jo oponentus.
Po prezidento kalbos, kai buvo netiesiogiai paraginti atsistatydinti tuometis ūkio ministras Viktoras Uspaskichas ir A.Zuokas, atrodė, jog mero oponentai paėmė viršų ir siekė, kad liberalcentristų lyderis net nepriartėtų prie Prezidentūros?
– Samprotavimai apie tokias stovyklas yra gerokai schematizuoti, tačiau nėra visiškai laužti iš piršto.
Niekam ne paslaptis, jog A.Zuokas buvo pagrindinis prezidento rinkimų kampanijos strategas ir varomoji jėga. Būtų naivu tai neigti. A.Zuoko indėlis siekiant pergalės rinkimuose buvo neabejotinai didžiausias.
Todėl man buvo netgi keista ir juokinga, kai švenčiant rinkimų pergalės metines girdėjosi nuomonių, jog A.Zuokas neturėtų būti pakviestas į Turniškes.
Kitaip sakant, bandyta užverti duris pagrindiniam pergalės architektui, nors mielai kviesti plytų nešiotojai.
Prezidentūros komandoje įsitvirtino dalis aktyvių rinkimų kampanijos dalyvių.
Jie dirbo su A.Zuoku, yra su juo susiję, nors ne visi buvo liberalcentristų partijos nariai.
Kitą komandos dalį sudaro rinkimų kampanijoje nedalyvavę, vėliau pakviesti žmonės. Ilgainiui atsirado tam tikra takoskyra, kuri didėjo augant skleidžiamos nepalankios informacijos apie A.Zuoką kiekiui.
Nuomonių skirtumai labiausiai pasireiškė brandinant poziciją dėl vasarą įsisiūbavusio skandalo, kurio centre atsidūrė ir A.Zuokas, ir jo oponentas V.Uspaskichas.
Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad viešame pareiškime nederėjo gretinti šių dviejų asmenų. Bent jau dėl to, kad A.Zuokas yra atskiros savarankiškos valdžios šakos atstovas. Šalies vadovas negali nei skirti, nei atleisti merų.
Prezidentas, dekretu skiriantis ministrus, tam tikra prasme atsakingas ir už tuomečio ūkio ministro V.Uspaskicho veiksmus, tačiau niekaip neatsakingas už savivaldos problemas.
Manau, kad toje situacijoje buvo galima rasti geresnių formuluočių.
– Kokių?
– Prezidentūra per skandalą patyrė didžiulį, daugiaplanį spaudimą iš išorės, neišskiriant ir įvairių politinių jėgų. Visuomenėje irgi buvo susiklostęs aiškus lūkestis – laukta griežtos prezidento pozicijos.
Bet manau, kad kalbant apie A.Zuoką derėjo akcentuoti tik tai, jog teisėsauga privalo aiškiai ir kuo greičiau atsakyti į visus visuomenei kylančius klausimus dėl Vilniaus mero veiklos. Nemanau, kad buvo būtina kalbėti apie jo atsistatydinimą.
Šio prezidento kreipimosi tekstas – vienas mįslingiausių. Net neaišku, kas jį padėjo prezidentui rašyti. Aš, būdamas kalbų rašytojas, to teksto nemačiau ir neturėjau informacijos apie pareiškimo turinį.
Prezidentas buvo spaudžiamas padaryti būtent tokį, o ne kitokį pareiškimą. Tai buvo daroma įvairiai, taip pat ir pasinaudojant asmeniniais kontaktais su kai kuriais Prezidentūros komandos nariais.
– Ar A.Zuoko įtaka Prezidentūrai vis dar pakankamai reikšminga?
– Pradėkime nuo to, jog A.Zuokas iškart po rinkimų turėjo gana plačias galimybes įdarbinti Prezidentūroje gausų būrį jam palankių žmonių. Tačiau to jis nedarė. Vyravo nuostata, jog, nepaisant esminės ir lemiamos paramos per prezidento rinkimus, Prezidentūra neturi būti siejama su Liberalų ir centro sąjunga.
Kitaip elgiantis būtų kuriamas nepakankamai savarankiškos institucijos įspūdis.
Būtent todėl nebuvo siekiama gauti Prezidentūroje daugiau postų. Iš esmės A.Zuokas sąmoningai vengė kokių nors viešų kontaktų su prezidento komanda, išskyrus atvejus, kai tai buvo nulemta objektyvių aplinkybių.
Prasidėjus A.Zuoko ir V.Uspaskicho konfliktui, ir Prezidentūra, ir sostinės meras dar labiau siekė laikytis atstumo. Galima sakyti, kad didelių pastangų daryti įtaką Prezidentūrai nebuvo, o dabar jų iš viso nematyti.
Skirtingi požiūriai į A.Zuoką – tik vienas iš prieskonių savo sultyse verdančiame Prezidentūros katile. Darnos komandai stinga pirmiausia dėl vidaus problemų.
– Ar D.Gudelis išvažiavo mokytis dėl to, kad laikomas A.Zuoko akimi Prezidentūroje?
– Buvęs rinkimų štabo vadovas iš pradžių buvo gana įtakinga figūra. Bent jau buvo tikimasi, kad jis toks bus.
Būdamas vidaus politikos grupės vadovas jis iš pradžių lyderiavo kartu su E.Bagdonu.
Bet Prezidentūroje greitai pradėta nujausti, kad dažnai viešai kritikuojamo D.Gudelio žodis nėra toks svarus – požiūris į jį kito. Jis buvo lyg ir atstumtas. Formali lyderystė teko E.Bagdonui.
– Po metinio šalies vadovo pranešimo pasklido gandų, kad kalbas prezidentui rengia per pirmąją kadenciją Prezidentūroje dirbę patarėjai ir jiems už tai sumokama. Ar tai tiesa?
– Aš rengiau svarbiausias kalbas – skirtas Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimams. Jos buvo bendro Prezidentūros komandos darbo rezultatas.
Negalėčiau to pasakyti apie metinį pranešimą.
Nėra abejonių, kad ranką pridėjo ir kažkas iš šalies. Man sunku pasakyti, kas konkrečiai. Aš dalyvavau rengiant medžiagą, tačiau nežinau, kas pateikė galutinę redakciją.
Paskutinio mano regėto varianto turinys buvo kiek kitoks. Pavyzdžiui, pirmuose variantuose kitaip buvo suformuluota mintis apie oligarchiją ir oligarchus.
– Koks buvo paskutinis lašas, pastūmėjęs būtent dabar palikti Prezidentūrą?
– Tokia mintis brendo keletą mėnesių – abejonės dėl darbo prasmingumo vis stiprėjo. Niekada nesiejau tolesnės savo karjeros su valdiška tarnyba ir vis aiškiau pradėjau suvokti, kad kuo ilgiau ten dirbsiu, tuo sudėtingiau bus imtis kūrybinės veiklos.
Tuo ir skiriuosi nuo daugelio kitų, kurie nuosekliai kopia valdiškos karjeros laiptais. Aš ėjau į Prezidentūrą idealistiškai tikėdamasis padėti seniai pažįstamam ir gerbiamam žmogui, kol baigsis antroji jo kadencija.
Tačiau pamačiau, kad nelabai kuo galiu padėti. Nelabai kas ir laukia tos mano pagalbos. Pakeliui buvo visokių smulkmenų, kurios tik stiprino jausmą, kad kuo greičiau paliksiu Prezidentūrą, tuo bus geriau.
Vargu ar normalioje įstaigoje galima situacija, kai atėjęs į darbą staiga sužinai, jog esi perkraustomas į kitą kabinetą. Naujasis – arčiau spaudos tarnybos. Tai lyg ir reikštų, kad teks imtis kitų įsipareigojimų. Greičiausiai – niekaip neišsprendžiamų Prezidentūros įvaizdžio problemų.
Atvirai prisipažįstu, kad neišmanau, kaip tai gali padaryti ši tarnyba, jeigu ji iš viso turi tai daryti. Tačiau svarbiausia, kad netgi nebuvo kam tai pasakyti.
Normalioje įstaigoje nauji tikslai, užduotys yra aptariami. Pasikeitimai derinami arba apie juos bent informuojama.
Prezidentūra – tarytum lėlių teatras, kur kažkas jas tampo už virvelių, bet neaišku, kas yra tas tampytojas.
* * *
Prezidentūroje ir toliau tvyro nerimas. Prieš išvykdamas su vizitu į JAV šią savaitę prezidentas V.Adamkus pareiškė, kad ta komanda, kuri dirbo, neatitiko jo vilčių ar norų, ir užsiminė, jog spaudos tarnyba yra pirmasis skyrius, kuris buvo pertvarkytas.
„Galvoju, nebūtinai komanda turi būti amžiams ta pati. Metai parodė, kur aš noriu daryti pakeitimus, vienas kitas asmuo gal ir pasikeis. Vienintelis dalykas, kur noriu jus užtikrinti, Prezidentūros komanda nebyra, nebyrės ir nesubyrės”, – pabrėžė prezidentas.
Ramunė Sotvarienė