Kas yra lojalumas? Savo pirmine reikšme lojalumas nurodo į įstatymo galios pripažinimą ir besąlygišką jo laikymąsi. Tik vėliau lojalumo sąvoka įgijo ištikimybės (žmogui, visuomenei, valstybei ar idealui ir vertybei), atsidavimo, laisvo įsipareigojimo ir pasišventimo aspektus.
Angliškas žodis loyalty pradėtas vartoti XV amžiaus pradžioje – ištikimybės duotajai priesaikai, tarnybai arba meilei prasme. XVI amžiuje lojalumas „atgręžiamas” į valstybę ir įgyja modernią ištikimybės valstybei prasmę.
Senosios prancūzų kalbos žodis loialté (dabartinėje prancūzų kalboje – loyauté) kilo iš loial (lojalus); Škotijoje buvo vartojamas terminas leal, kilęs iš lotyniško legalis (teisinis, legalus), o pastarasis iš lex (įstatymas).
Terminas „lojalumas” turėjo specifinę feodalinio pasaulio reikšmę ir nurodė visateisį žmogų, egzistavusį šiapus civilizuotos tvarkos ir įstatymo, – homo legalis, statytą priešpriešiais tam, kuris buvo už įstatymo ribų.
„Ištikimojo” prasme šis žodis nusakė ištikimybę savo feodaliniam ponui, o sykiu ir aukščiausiajai žemiškajai (laikinajai) galiai bei valdžiai. Naujieji amžiai, kaip minėta, pakoregavo lojalumo prasmę, ištikimybę susiedami su valstybe ir politiniu autoritetu, – nacionalizmo epochoje lojalumas buvo skirtas nacijai, arba tautinei valstybei, ir jos vyriausybei.
Sykiu formavosi ir mūsų dienomis paplitusi bei lengvai atpažįstama lojalumo samprata, kuriai esminę įtaką padarė liberalizmo etika ir demokratinės vertybės. Tai lojalumo susiejimas su laisve ir laisvu pasirinkimu, leidžiantis lojalumą atskirti nuo paklusnumo.
Lojalumas ir laisvė
Negali būti didesnės prarajos nei ta, kuri atsiveria tarp laisvo žmogaus lojalumo ir nelaisvo žmogaus paklusnumo. Laisvasis, pasirinkęs mane kaip savo lojalumo objektą, man skiria aukščiausią modernios visuomenės pagarbos ir pripažinimo formą – jis laisvai pasirinko mane iš daugybės kitų galimų lojalumo objektų.
Nelaisvasis gali man viso labo tik paklusti – aš, kaip asmuo, jo akyse neturiu jokios nelygstamos vertės, tad jis iškeis mane į kitą ir peradresuos jam savąjį paklusnumą, kai tik įsitikins, jog už mane esama galingesnių, arba kai tik aš nustosiu galios jo atžvilgiu.
Akivaizdu, kad iš tikrųjų lojalus gali būti tik laisvas ir vertybes išpažįstantis žmogus. Aš esu lojalus savo draugams ne todėl, kad tikiuosi iš jų naudos arba tokio paties lojalumo, o todėl, kad branginu juos ir pačią draugystę. Pats santykis su jais yra vertingas, ir jam pagrįsti nereikia jokių rezultatų ar pasekmių. Bet aš galiu nustoti buvęs lojalus jiems, jei jie mane išduoda. Savo šeimai ir artimiesiems aš taip pat esu lojalus visų pirma todėl, kad jie man yra svarbūs ir brangūs.
Lygiai tas pats galioja ir vertybių sferai. Aš esu lojalus laisvės, demokratijos ir nepriklausomybės šalininkas – šalininkas vertybių, kurioms atstovauja ir kurias įkūnija mano valstybė. Bet tai nereiškia, kad aš automatiškai šitą nuostatą perkeliu ir į politikus bei apskritai galią turinčiuosius. Priešingai, mano ištikimybė idealams ir vertybėms gali mane privesti prie konflikto su politikais, kurie nusigręžia nuo laisvės, demokratijos arba nepriklausomybės kaip esminių vertybių.
Aš nustočiau lojalumo savo šalies vyriausybei tą pačią akimirką, kai ji atmestų laisvę ir valstybę pasuktų autoritarinio režimo link. Apskritai lojalumas – žinoma, kiek jis susiejamas su laisvu apsisprendimu ir įsipareigojimu, – yra liberalizmo vertybė, kai autoritetas labiau priklauso konservatyvių vertybių sferai.
Kova už sielą
Vienas iš nerimą keliančių mūsų laikmečio bruožų yra vis labiau ryškėjanti kova už žmogaus proto ir sielos užvaldymą, už tokį disponavimą žmogaus siela, tarsi to siekiančios grupės lyderis būtų prisiėmęs jos išganymo misiją. Tai veda į pavojingas manipuliacijas, kurios psichologine prievarta ir smegenų plovimu kuria satelito elgesio kodeksą.
Šiomis manipuliacijomis siekiama besąlygiško individo paklusimo – ganėtinai paradoksaliai jos įvardijamos kaip lojalumo siekimas. Iš tikrųjų tai, ko tokiais būdais mėginama siekti, yra ne lojalumas, o pati tikriausia jo karikatūra – žmogaus psichologinio ir moralinio stuburo perlaužimas bei žūtbūtinis siekis saugiai ir ramiai juo manipuliuoti it daiktu. XX amžiaus pirmojoje pusėje ši pavojinga tendencija buvo labiau būdinga radikalioms ideologinėms grupuotėms, siekusioms, kad jų nariai joms priklausytų ne kuria nors viena savo asmenybės dalimi, o visa asmenybe.
Mūsų dienomis itin aršios kovos už žmogaus besąlygišką paklusimą bei atsidavimą vyksta apokaliptinėse religinėse sektose ir verslo kompanijose – korporatyvinis pasaulis yra akivaizdžiai užsikrėtęs šia sektantiška savo darbuotojų „lojalumo” obsesija, kuri realybėje yra ne kas kita kaip kvazireliginio santykio su korporacija fabrikavimas.
Visiško atsidavimo bei paklusimo siekia ir organizuotas kriminalinis pasaulis. Kartą įsiliejęs, nebepasitrauksi ir tarnausi iki mirties – tai mafijos principas, kuriuo užvaldoma visa jai priklausančiojo asmenybė.
Prikiša patriotizmą
Sykiu lojalumas yra teigiamas individo atsakas į jo pripažinimą, pagarbą jam ir į jam suteiktą savirealizacijos galimybę. Kalbant apie lojalumą korporatyviniame pasaulyje ir institucijose svarbu pastebėti, kad kompanijos ar, tarkime, akademinės institucijos darbuotojų lojalumas savajai įstaigai visų pirma yra pagrįstas saugumo jausmu, komfortu ir tyliu, nedeklaratyviu dėkingumu už galimybę realizuoti savo profesinį, kūrybinį ir žmogiškąjį potencialą.
Todėl, kaip minėta, didžiai klysta tos institucijos, kurios reikalauja iš savo darbuotojų lojalumo. Jos, pačios šito nesuvokdamos, verčia savo darbuotojus klusniais bei įbaugintais satelitais ir reikalauja subordinacijos ir paklusnumo.
Išreikalautas ar įdiegtas lojalumas yra contradictio in adjecto (prieštaravimas apibūdinime). Lojalumas yra laisvo žmogaus aktas ir apsisprendimas – įdiegti jo kokiomis nors administracinėmis priemonėmis, rimbo ir meduolio metodika ar patetiškais pareiškimais paprasčiausiai neįmanoma.
Laisvo žmogaus lojalumas visada savyje turi neįvardinto dėkingumo, saugumo ir net laimės aspektą – mes esame lojalūs tiems, kurių dėka mes tampame žmonėmis taip, kaip mes norime. Mes esame lojalūs tiems, kurie mus pripažįsta ir įvertina.
Šito lojalumo aspekto nesuprantantys žmonės neretai kaltina sportininkus, mokslininkus ir kitų sričių profesionalus patriotizmo stoka, nors dažniausiai už savęs susiejimo su kitomis šalimis (arba konkuruojančiomis institucijomis bei kompanijomis) slypi ne tiek patriotizmo stoka, kiek tikros pagarbos, pripažinimo ir savirealizacijos troškimas.
Reikia būti dvasios aristokratu, kad tarnautum tam, kas tavęs negerbia, nemėgsta ir nepripažįsta. Arba tiesiog numoti ranka į defektyvią savo aplinką ir dirbti ateičiai. Juk įsipareigoti galima ne tik savo aplinkos dabarčiai, bet ir jos praeičiai arba ateičiai. Sykiu ir sau, suvokiant lojalumą kaip savosios tapatybės dalį ir kaip giluminį ryšį su savo kultūra.
Primena mafiją
Lietuvoje mes stebime gilią lojalumo krizę. Pas mus įsigalėjusi nomenklatūrinė politika ir technokratinė biurokratija remiasi savo narių lojalumu grupei, bet šis lojalumas labiau primena mafijos mafijai ir kriminalinėms grupuotėms būdingą subordinacinės ištikimybės principą.
Tu esi niekas be savo hierarchinės grupuotės, kuri vienintelė tave apibrėžia ir nustato grupuotei ir tau naudingą bei prasmingą vaidmenį pasaulyje, todėl neverta net mėginti save apibrėžti ar apsispręsti ne grupuotės viduje ir ne grupės naudai.
Neverta nė sakyti, kad visuomenės nariai tokioms grupėms lojalūs būti tikrai negali – apskritai ar galima būti lojaliam galios grupuotėms, kuriančioms sau vidines taisykles ir aptarnaujančioms tik save?
Kita vertus, ar verta stebėtis tuo, kad Lietuvoje valstybė, institucijos ir politikai yra lydimi tik arba besąlygiško tikėjimo ir paklusimo, arba keršto ir neapykantos? Juk lojalumas yra atsakas į pagarbą bei pripažinimą, o juk šito mūsų politikai ir politikams katastrofiškai trūksta. Jie negerbia savo šalies ir visuomenės. O elektorato lengvatikystė, paklusnumas, agresyvumas ir kerštavimas savo aplinkai yra lengvai atpažįstamas manipuliuojamo žmogaus savybių ir reakcijų rinkinys.
Todėl lojalumo krizė mūsų visuomenėje kyla kaip dvipusis reiškinys – ji yra sąlygota ne tik niekuo netikinčių ir niekam neįsipareigojančių žmonių defektyvumo ar silpnumo, bet ir galią turinčiųjų amoralumo, siūlančio tik manipuliatyvaus bendravimo modelius ir sunaikinančio bet kokią pagarbą žmonėms. Tai primena uždarą ratą – kuo primityviau elgiasi ir už kuo juokingesnio jauko kimba rinkėjai ar pavaldiniai, tuo ciniškiau ir įžūliau gali elgtis politikai ir biurokratai. Ir atvirkščiai.
Nuo ko pradėti? Kaip išgyvendinti šią baudžiauninko ir satelito moralę, kurią valdo tik baimė ir paklusimas didesnei jėgai? Savaime tai niekur neišgaruos.
Gal verta pradėti nuo pagarbos silpnam ir prakeiksmus valdžiai ir „elitui” svaidančiam bendrapiliečiui. Pagarbos ne jo pažiūroms ir elgesiui, bet jo žmogiškai esybei ir individualybei. Nuo jo, kaip žmogaus, pripažinimo – ne tam, kad gautum jo balsą ar aplodismentus, bet kad savąja pagarba kitam žmogui sutvirtintum ir jį, ir patį save.
Leonidas Donskis