Birželio 1-ąją „Baroti” galerijoje bus atidaryta Sauliaus Kirvelos fotografijų paroda „Šviesa tyloje”, skirta Klaipėdos pilies džazo festivaliui. Tai penktoji personalinė menininko paroda. Klaipėdoje fotografas savo darbus eksponuos pirmą kartą.
Rašytojas S. Paltanavičius apie S. Kirvelos fotografijas rašo: „Ežero gelmė, jos baugokas pasaulis, šaltam vandeny suvirtę skenduoliai medžiai ir pačiam paviršiuje ribuliuojančios bangelės… o jeigu dar persmeigtos to pro debesis švystelėjusio spindulio – visa tai yra didžioji Sauliaus kūrybinė virtuvė. Kelias į ją buvo ilgas, kietais akmenimis grįstas, tuo labiau kad viską teko atrasti, išmokti pačiam. Ko Lietuvoje paklausi apie 20 metrų gylyje esančią šviesą, apie vandens optiką skirtingais metų laikais?
Pradžia – kaip ir visiems: sėkmės, o daugiau nesėkmės, ieškojimai, atradimai. Fotografijos mokslai ir (šių dienų akimis žiūrint) gana dėkingas darbas Valstybiniame gamtos apsaugos komitete fotografu. Tarp visų kitų lentynose dulkėjusių kamerų buvo surastas boksas „Zenitui”, kuris „prakaitavo”, grąsindamas prisipildyti pilnas. Daugybė panėrimų, šimtai fotojuostų. O, jeigu tai nebūtų buvę ORWOCHROM, gebėjusi perduoti kai kurias spalvas, tik ne atspalvius! Po vandeniu ji buvo stebuklinga, nes visos pastangos duodavo beveik tą patį rezultatą…
Beveik prieš 20 metų Saulius su ištikimiausiais draugais leidosi prie Baltosios jūros, kurios gelmė šalta, bet neprilygstama spalvomis. Šaltos ir gyvos, tikros šio pasaulio spalvos vilioja iki šiol. Žinia, jos daug sunkiau pasiekiamos, nei slypinčios šiltųjų jūrų vandenyse.
Būtent šie vandenys, kupini kitų koloritų, linijų, pagaliau – kito gyvojo pasaulio Sauliaus Kirvelos nuotraukose atsirado nuo 1995 metų. Tada didelį džiaugsmą kėlė šiandien tokios banalios jūrų žvaigždės, ežiai, pro urvo angą žmogiškomis akimis spoksantis aštuonkojis. Šiandien jau ne taip stebina rykliai, jūrų vėžliai ir bet kuri pasaulio platuma. Nors…
Atsistojęs prieš šiandien pateikiamas Sauliaus nuotraukas galiu pajausti kažkokią nueito kelio atkarpą – nuo gimtojo kaimo, Šventosios dugno žiūrėjimų iki paskutinės lankytos gelmės. Tačiau kas būtų ta atkarpa, jeigu jai nesurastume tęsinio. Gal – Didžiąjame barjeriniame, gal Kinų jūroje. O gal – net Lietuvos ežeruose. Ne kontrastui paminiu mūsų ežerus: jie dar švyti savo nekaltybe, nes juos regėjo taip mažai po vandeniu panėrusių fotografų. Ar gali vienoje parodoje parodyti viską? Ir taip, ir – ne. Tik į šiuos darbus dar ir dar kartą žiūrintis Saulius mato juose viską. Mes regime kažkokią menką to jo matyto pasaulio dalį. Nuostabaus povandeninio pasaulio trupinį.”
S. Kirvelos fotografijų paroda veiks iki birželio 9 dienos.