Kilęs iš Klaipėdos žymus rašytojas ir dailininkas Romualdas Lankauskas dažnai ir pelnytai vadinamas aistringu vairuotoju, kuris žino automobilizmo istoriją. Menininkas didžiuodamasis savo šaknimis prisiminė, jog pradžios mokyklą turėjęs lankyti Klaipėdoje, bet taip ir nesuspėjęs, tądien ji buvusi prarasta – užgrobta Hitlerio kariaunos.
Daug sentimentų gimtam kraštui jaučiantis R. Lankauskas vadina uostamiestį labiausiai vakarietišku ir moderniu Lietuvos miestu. ,,Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Klaipėdoje buvo jachtų klubas, tramvajaus linija, 4 taksi automobiliai, kurių vairuotojai buvo lietuviai. Ir visa tai 1914 metais”, – įsigilinęs į prisiminimus, sakė rašytojas.
– Kiek metų ilgiausiai esate išvažinėjęs viena mašina?
– Liaudiškai vadinamu sovietiniu fiatu, trečiuoju žiguliu, važinėjau dešimt metų. Nuvažiavau juo per šimtą tūkstančių kilometrų. Per tuos metus jis nebuvo nė karto sugedęs. Pirmą užsienietišką automobilį nusipirkau Marijampolėje. Tai buvo dvejų durų ,,Volvo 340″. Nedidelis, greitas ir smagus automobilis. Kiek vėliau, atsiradus galimybei, pasikeičiau jį į ,,BMW 518″. Nors tai buvo senas automobilis, jis buvo geras. Gal tik variklis silpnokas. Su 1980 metų 2 durelių „Mercedes Benz” teko gerokai pavargti, kol jį sutvarkiau. Bet juo važiuoti buvo smagu. Tai moderniška mašina.
Sportinį ,,Ford Probe” pirkau Marijampolėje. Jis buvo atvežtas iš Vokietijos. Gražus ir juodas. Automobilio pardavėjas niekaip nenorėjo patikėti, kad perku tokią mašiną sau. ,,Čia jaunimo automobilis, ir jūs perkate jį sau?” Jam buvo labai nuostabu, kad mano amžiaus žmogus gali važinėti tokiu automobiliu. Teko jį truputį paremontuoti. Vienintelė šio automobilio yda buvo tai, kad žiemą važiuoti juo labai šalta. Paskui įsigijau saugiausių automobilių klasei priskiriamą didelį ,,Volvo 740″. Tiesa, oro pagalvių jis neturėjo, bet pasižymėjo tvirtumu.
– Nesusimąstote apie kitą, kiek ekonomiškesnę transporto priemonę?
– Dabar pats laikas pagalvoti apie kitą automobilį, turint galvoje brangstantį benziną. Žadu parduoti savo ,,Volvo”. Prieš mėnesį nusipirkau ,,Alfa Romeo 155″. Man jis patrauklus savo forma, juoda spalva. Dešimties metų senumo – man pagal kišenę. Nauji automobiliai man nepatinka. Banalūs jie. Automobiliui reikia savo biografijos. Naudota, bet dar nenudrengta, gražaus dizaino mašina daug įdomesnė už naują. Nauja mašina banali.
– Kas yra automobilis jums?
– Technikos ir meno simbiozė. Automobilis nėra vien techninis darinys, tai ir dizainerių kūrinys. Dauguma žmonių nori gražaus automobilio. Idealu, kai grožis, funkcionalumas ir kokybė tarpusavyje dera. Bet taip būna gana retai. Šiais laikais vis rečiau automobiliai pateikiami kaip meno kūriniai. Man automobilis turi būti gražus, patikimas, saugus, nebrangus, o dabar dar ir ekonomiškas.
– Ar yra vietos automobiliui jūsų kūryboje?
– Yra. Mano prozoje. Esu parašęs vieną iš pačių geriausių savo novelių, kuri vadinasi ,,Raudonas automobilis”. Keista ir savotiška novelė. Jokių autobiografinių bruožų joje nėra. Siužetas išgalvotas. Kadaise girdėjau keistą nutikimą apie merginą, kuri važinėja užsienyje raudonu sportiniu automobiliu. Tai tapo mano novelės užuomina. Novelė mistiška, o gal net ir liūdna.
– Kaip vertinate vairuotojų kultūrą Lietuvos keliuose?
– Su automobiliais, kaip ir su alkoholiu. Tiek vynas, tiek automobilis gali būti žmogui naudingas arba pražūtingas. Lietuvoje turime tragišką situaciją. Šiandien mūsų šalyje jau daugiau nei milijonas automobilių, iš jų du trečdaliai apgailėtini kledarai. Ne paslaptis, kad kiekvieną dieną jų vis daugėja, o žmonės su jais elgtis vis dar nemoka. Mūsų vairuotojų kultūra tikriausiai žemiausia visoje Europoje. Ne veltui čia atvažiavę užsieniečiai pašiurpsta. Mane gąsdina ne tik vairuotojų elgesys, bet ir statistika. Lietuvoje per dvidešimt metų autoavarijose žuvo daugiau kaip septyniolika tūkstančių žmonių. Mūsų vairuotojai labai chamiški ir chuliganiški. Jie nuolat pažeidinėja eismo taisykles. Žmonės, anksčiau važinėję zaporožiečiais ir moskvičiais, persėdę į galingus automobilius elgiasi kaip puspročiai, o mūsų jaunimėlis atrodo visiškai laukinis. Esu matęs tokių vaizdelių, kokių niekur kitur pasaulyje nepamatysi. Na, gal Afrikoje, bet ten dar nebuvau.
Važiuoju kartą keliu. Mane pralenkia automobilis, prilindęs jaunimėlio, pro pravirus langus matosi iškištos basos kojos, mėtomi alaus buteliai, o visa kompanija kaukdama skrieja pro šalį. Ar ne laukiniai? Ne vieną kartą mačiau taip važiuojančius. Reikėtų juos bausti. Dar vienas baisus dalykas kelyje – nuolatinis chamiškumas. Važiuoja paskui tave chamukas prabangiu automobiliu lipdamas ant tavo automobilio kulnų ir signalizuoja šviesomis. Juk ne visada patogiai gali pasitraukti į šalį. Yra buvę tokių atvejų, kai bandė išprovokuoti avariją. Mane pralenkė galingas automobilis, užlindo į priekį ir staigiai stabdė. Vadinasi, planas buvo toks: aš staigiai stabdau, o tu trenkis į prabangų mano automobilį, būk kaltas ir apmokėk viską ir dar iš tavęs atims vairuotojo pažymėjimą. Situacija Lietuvoje tiesiog katastrofiška.
– Kaip vairuojate jūs pats?
– Stengiuosi būti drausmingas vairuotojas. Per visą laiką, kiek vairuoju, nesu pakliuvęs į autoįvykį, tikiuosi ir nepakliūsiu.
– Kaip vertinate važinėjančius autostopu? Ar pavežate kada pats tokius pakeleivius?
– Šiais laikais tikrai neverta jų vežti. Atsisakiau tokios praktikos. Seniau paveždavau, bet dabar per daug pavojinga. Žinodamas kriminogeninę Lietuvos padėtį, nepatariu niekam jų vežti. Susisiekimas Lietuvoje pakankamai organizuotas: yra autobusai, traukiniai. Suvargusį žmogelį pavežčiau, bet tie, kurie nori važiuoti veltui, gudrauja. Kodėl aš turiu vežti veltui, jeigu žmogus sveikas, darbingas, o aš turiu mokėti brangiai už benziną. Gal jis prišnerkš mano automobilį ir ačiū nepasakęs trinktelės durelėmis?
– Kaip vertinate didėjantį mašinų srautą?
– Girdėjau juokaujant, kad Vilnius po penkerių metų bus apgyvendintas automobiliais miestas, kuriame dar kai kur sutiksime žmonių. Gal, pabrangus benzinui, sulauksime ir teigiamų pokyčių: mažiau važinės tie, kuriems nereikia. Seniau žmonės buvo skatinami normaliai elgtis. Dabar vairuotojai įspėja vieni kitus pamatę kelių policininkus. Tas, kuris važiavo šimtu penkiasdešimt, perspėtas pradeda važiuoti septyniasdešimt. Esant neuniformuotam kelių eismo policininkui, efektas būtų didžiulis – daug kas prisibijotų.
– Vertinate senoviškas mašinas?
– Pažįstu vieną amerikietį muzikos profesorių, kuris turi sportinį 1970 metų ,,Mercedes Benz cupe” automobilį. Senoviška mašina profesorius labai didžiuojasi, todėl niekada ir niekam jos neparduos. Aš taip pat turėjau galimybę įsigyti analogišką mašiną Vilniuje, bet minėtas automobilis sunaudoja septyniolika litrų benzino. Tokia mašina ne man. Ji – ponams verslininkams. Dvejų durų senoviškas kupė modelis kainuoja nuo dvidešimt tūkstančių litų. Anksčiau tokiais automobiliais važinėjo tik labai turtingi žmonės, o ne lietuviški chamukai.
Kristina Kanišauskaitė