Šiuolaikinės šokių muzikos bei klubinės kultūros propaguotojo djscene.lt portalo šią vasarą surengtame „Allen & Heath Mix Contest” konkurse, kurio finalas vyko Klaipėdoje, laurus nuskynęs kaunietis DJ Tadoose jau atsidžiaugė naujuoju savo žaisliuku – priziniu „Xone:32” didžėjaus pultu. Vaikinas rimtai svarsto, kaip rasti savo vietą klubinėje kultūroje.
Pagrindinis konkurso uždavinys – suteikti galimybę jauniems ir talentingiems didžėjams parodyti savo gabumus ir taip atkreipti į save dėmesį šokių muzikos scenoje. Nurimus visoms aistroms po konkurso pakalbinome laimėtoją – 22 metų Tadą Praškevičių, geriau žinomą kaip Tadoose.
Kaip jautiesi, nugalėtojau?
Labai gerai – pradėjau labiau pasitikėti savo jėgomis. Prisipažinsiu, tikrai nesitikėjau laimėti, nes konkurse dalyvavo kur kas didesnę patirtį turintys didžėjai. Manau, komisijos dėmesį patraukė kokybiškas miksavimas, įdomus ir logiškas kūrinių parinkimas bei nauja muzika.
Kiek užtrukai ruošdamas miksą?
Kūrinius rinkausi beveik mėnesį. Kruopščiai juos susidėliojęs, kelioliką kartų permiksavau ir darbą baigiau per penketą dienų. Sunkiausia buvo atspėti, ką komisija norės girdėti. Rinkausi elektrifikuotus „tech-house” kūrinius ir neprašoviau.
Tavo atsakymas tiems, kurie mano, kad miksą įrašei kompiuteriu.
Kadangi nugalėtojai, ypač atsiradę iš niekur, niekam nepatinka, susilaukiau ir tokios kritikos. Nežinau, kodėl taip sunku įtikinti žmones, kad taip nėra. Taip, mano miksas labai švarus ir tvarkingas. Rinkausi nepriekaištingos kokybės kūrinius, stengiausi, kad tembrai idealiai sutaptų. Manau, kad kūrinių parinkimas yra svarbiausias didžėjavimo elementas, todėl mano darbas ir skamba taip gražiai. Miksavau labai lėtai, vietomis miksas eina net 3-4 minutes, todėl ir sunku nuspėti, kur viskas prasideda ir baigiasi. Ko gero, būtent dėl šios priežasties daug kam atrodo, kad jis įrašytas ar tvarkytas kompiuteriu. Patarčiau nevertinti visko savo galimybių ribose: daug kas įmanoma, tik reikia noro, ryžto ir daug darbo…
Kas suformavo tavo požiūrį į muziką?
Klausausi daug skirtingos muzikos, stengiuosi atrasti ką nors naujo bei įdomaus. Mintyse visada tarpusavyje maišau skirtingas muzikos temas. Įvairovė formuoja mano išprusimą. Aktyviai domėtis šokių muzika ėmiau 2001 m. Viskas prasidėjo nuo tuo metu populiaraus „progressive house” stiliaus. Bemiegės naktys ir vis didėjantis šio stiliaus gerbėjų būrys „privertė” mokytis didžėjaus amato. Pamenu, kaip anuomet viskas atrodė paprasta, o kai atsistojau prie grotuvų ir pabandžiau mintis paversti darbu, vos nemečiau šio užsiėmimo.
Kodėl?
Švariai ir tinkamai sumiksuoti bei parinkti kūrinius pasirodė itin sudėtinga.
Tai kas vis dėlto privertė nemesti?
Turbūt didelis noras įrodyti sau, kad aš vis dėlto galiu tai padaryti. Žingsnis po žingsnio kantriai mokiausi. Prie grotuvų kasdien praleisdavau ištisas valandas. Su praktika atėjo ir muzikinis išprusimas bei atsirado noras domėtis tuo, kas Lietuvoje mažai žinoma, kaip magnetas traukė vis sudėtingesnė muzika.
Nuo 2001 m. klubinės muzikos kultūra ir rinka labai pasikeitė. Tai tapo komercija. Daugelis Lietuvos didžėjų laikosi tam tikrų klišių – dažnai save išduoda grodami tai, kas populiaru, ir tuo pačiu – banalu. Manau, didžiausia kaltė tenka ne didžėjams, o tiems, kurie šokių muzikos versle turi didžiausią įtaką. Pagarbą atiduodu didžėjams, kurie suka mėgstamą muzika ir laikosi savo principų, nemažai dėl to prarasdami…
Kol kas neturi jokios specialybės diplomo. Gal savo ateitį sieji su muzika?
Muzika mane traukia kaip magnetas. Labai norėčiau ką nors gyvenime veikti su ja. Mano, kaip didžėjaus, įgūdžius dar reikia tobulinti ir tobulinti, be to, norėčiau išmokti profesionaliai naudotis muzikos kūrimo programomis, tačiau tai suryja labai daug laiko ir bent jau kol kas negaliu sau to leisti.
Kokie planai sukasi tavo galvoje?
Tokioje užpildytoje rinkoje, kokia šiuo metu yra Lietuvoje, kažkuo sudominti publiką be galo sunku. Žmonės išlepinti: kam eiti į vakarėlį, kuriame groja lietuvis, jei kiekvieną savaitgalį atvežami bent 3-6 užsienio šalių didžėjai? Populiariausių didžėjų atvežimu į Lietuvą rūpinasi „Atari” ir „Pure Production”, taigi ši niša jau užimta. Be abejo, pasaulyje yra dar daugybė įdomių ir puikių didžėjų, bet problema ta, kad dauguma žmonių jų nėra girdėję ir juos atvežus viskas baigtųsi tuščia šokių aikštele.
Lietuvoje jauniems didžėjams patiems ką nors pasiekti yra labai sudėtinga, gali groti labai gerai, bet tai tik pirmas ir labai menkas žingsnelis. Viskas priklauso nuo turimų ryšių ir jų nuolatinio palaikymo, jei jų nėra – tau „šakės”. Taigi mano artimiausiuose planuose – naujų kontaktų paieška.
Vaidas Plaščinskas
„Vakarų ekspresas”