„Stebina daugybė negatyvios informacijos, pateikiamos visuomenei per visas žiniasklaidos priemones. Net nežinau, kam gali būti naudinga trimituoti tik apie blogus dalykus, kurie esą vyksta Neringoje, o nė vienu žodžiu neužsiminti apie gerus dalykus”, kalba Romanas Kizevičius, Neringos savivaldybės tarybos narys, o 1989-1990 metais vadovavęs tuometinei Neringos miesto tarybai.
Jo teigimu, visi kažkodėl pamiršo tai, kas Neringoje padaryta gero, už ką Kuršių nerija ir buvo įtrauka į UNESCO paveldo sąrašą. „Juk tiek apsauginiam kopagūbriui susidaryti sąlygas sudarė, tiek visą neriją mišku užsodino, tiek visus namus pastatė vietiniai žmonės. Ne UNESCO, ne Vilnius, ne Europos Sąjunga, o paprasti Nidos, Juodkrantės ir kitų šio krašto gyvenviečių žmonės. Dabar vietiniai yra visiškai užmiršti, jų nuomonė nieko nedomina. Susidarė įspūdis, kad neringiškiai tėra eksponatai, priedai prie gražaus kraštovaizdžio, kurį jie patys ir sukūrė”, piktinasi R. Kizevičius.
„Neringoje gyvenu ir dirbu nuo 1962 metų. Todėl dar gerai prisimenu pirmuosius naujojo miesto vadovybės veiksmus kuriant visą infrastruktūrą. (Neringa įkurta 1961 metų lapkričio mėnesį).
Kadangi miestas įkurtas kaip naujas kurortas, o tuo metu Kuršių nerijoje tebuvo keli kaimai, kuriuose buvo tik mediniai namukai, teko statyti daug naujų pastatų. Tuo metu statyboms nereikėjo gauti nei Maskvos, nei Vilniaus leidimo. Tačiau už plėtrą tiek pati Neringa, tiek jos vadovai buvo tik giriami.
Nė kiek nesiginčiju – ir tais laikais buvo pastatyta daug kraštovaizdį gadinančių pastatų, tačiau mes čia gyvenome, mokėmės, taisėme savo klaidas. Pažiūrėkite į tuos blokinius daugiabučius Taikos gatvėje – sovietmečiu juos statėme, nes atvykstantiesiems reikėjo kažkur gyventi. Tačiau dabar jie jau paseno tiek fiziškai, tiek moraliai. Todėl prieš keletą metų kai kuriuos jų rekonstravome, skirsime lėšų ir likusiesiems sutvarkyti”.
R. Kizevičius prisimena, kaip anais laikais Neringoje buvo kovojama su eismo taisyklių pažeidėjais. Buvo išleistas potvarkius, draudžiantis pakelėse ir pačiose gyvenvietėse statyti automobilius. Tam buvo įrengtos specialios stovėjimo aikštelės. Kiekvienas neringiškis, pastebėjęs neleistinoje vietoje pastatytą transporto priemonę, turėjo teisę nusukti nuo jos valstybinius numerius ir atnešti į milicijos poskyrį.
„Dabar to negalėtume sau leisti – tai didelis nuosavybės ir asmens teisių pažeidimas, tačiau anuomet tai buvo laikome savaime suprantamu dalyku”, apie numerių nusukinėjimą prisimena R. Kizevičius. „Teko priimti ir tuometį Klaipėdos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Gurecką, ir vyriausiąjį milicijos komisarą Petronį, kurie mano kabinete atgailavo, prisipažino nusikaltę ir prašė grąžinti jų automobilių numerius”.
„Praeities neidealizuoju. Ir tais laikais buvo visko – ir ungurius į Vilnių vežėm, ir pačius ponus pailsėti į Nidą ar Juodkrantę kvietėm. Dabar ungurių į sostinę nebevežame, o visi atvykstantieji už poilsį turi mokėti”, sako neringiškis.
Bet nenoriu tikėti, kad dabartinis Neringos puolimas prasidėjo tik dėl to, kad unguriais nebelepiname sostinės pareigūnų”.
R. Kizevičius ragina ir dabar atvykti į Nidą, Juodkrantę, Preilą ir Pervalką ne vienai ar dviem valandom, o keliom dienom.
„Keista, kad per dvi-tris valandas spėjama susipažinti su „negerovėmis”, priimti nutarimą ir išvažiuoti. Tačiau apžiūrėti viso miesto, susitikti su paprastais neringiškiais, išgirsti jų nuomonę nesivarginama”, stebisi pašnekovas.
Jis pripažįsta, kad šiais laikais yra padaryta klaidų. Tačiau tikrai ne tokių, kad būtinai reikėtų ką nors nubausti. Kita vertus, dėl viešai afišuojamų pažeidimų yra kalti ne neringiškiai ir tikrai ne Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorius.
„Man keista, kad už statybos tvarkos pažeidimus norima nubausti žmogų, kuris su tomis statybomis neturi nieko bendra”, stebisi R. Kizevičius. Jo manymu, kaltųjų, jei tokių ir yra, reikia ieškoti ne šiame krašte, o sostinėje.
Tačiau nepaisant to, koks bus priimtas sprendimas, istorija prisimins ne tuos, kurie draudė statyti, ar griovė, kas pastatyta, o tuos, kurie statė ir kūrė.
Užrašė Mindaugas Milinis