„Ne, ne, aš tikrai ne druidas, – „Klaipėdai” prieš savo parodos „Medžiai: gyvenimas po mirties” atidarymą sakė klaipėdietis fotografas Algimantas Kalvaitis. – Tiesiog esu vienišius, todėl su gamta man susikalbėti lengviau nei su kai kuriais žmonėmis. Ypač nemėgstu tų, kurie putojasi. Cholerikais berods vadinasi.”
Negyvus medžius ne pirmus metus fotografuojantis menininkas neatskleidė vietos, kurioje „medžioja” kadrus. „Neišduosiu, kad žmonės nevažiuotų ir nerankiotų. Štai Karklėje nė vieno pagaliuko neberasi”, – aiškino jis.
Rankiojo gintarus
A.Kalvaitis užsiminė, kad fotografuoja netoli Klaipėdos. „Visi šią vietą pravažiuoja, bet niekas nesustoja. Bet nesakysiu, kur ji yra. Ir taip jau pastebiu ten vis daugiau žmonių buvimo pėdsakų”, – atkakliai paslaptį saugojo fotografas.
Jis vieną vietą meniniams eksperimentams pasirinko todėl, kad su viena erdve draugauti lengviau. „Susiradau ir eksploatuoju”, – sakė A.Kalvaitis.
„Medžiai: gyvenimas po mirties” – jau trečia fotografo paroda, kurioje dominuoja negyvi medžiai.
Pirma buvo juodai balta, antra – spalvota, bet fotografuota su juostiniu fotoaparatu, trečiąkart A.Kalvaitis dirbo su skaitmeniniu fotoaparatu.
Visuose 38 Klaipėdos koncertų salės antrajame aukšte eksponuojamuose darbuose vaizduojamas kelmais, šakomis, galingais nusvirusiais medžiais nusėtas krantas. „O susidomėjau medžiais visiškai atsitiktinai. Kartą rankiojau gintarus ir atkreipiau į juos dėmesį. O gal čia jie patys su manimi susišnekėjo?” – spėliojo dešimtą personalinę parodą surengęs klaipėdietis.
Pamiršta fotografuoti
A.Kalvaitis tikino kiekviename medyje vis atrandantis ką nors nauja, iki tol nepaveiksluota. „Aišku, įkvėpimas – sudėtingas dalykas. Pajunti, paveiksluoji. Nepajunti, lieki be kadro. Būna, einu tarp medžių ir jaučiu, kad kažkas čia yra. Pradedu ieškoti kadro. Parenku kampą, apšvietimą ir… pagaunu. Šiaip gali dešimt metų eiti pro tą patį medį ir nepastebėti jo ypatingumo”, – apie kūrybinius ieškojimus pasakojo fotografas.
A.Kalvaitis sakė, kad būna tokių gražių kompozicijų, jog jis net pamiršta esantis fotografas. „Stoviu ir pamirštu fotografuoti”, – juokėsi romantiku save vadinantis menininkas.
Paklaustas, kodėl paveiksluoja negyvus medžius, jis sakė: „Gyvus visi paveiksluoja. Be to, tai labiau tinka mano charakteriui. Nemėgstu daryti portretų, nes nesu daug bendraujantis”, – prisipažino A.Kalvaitis. Jis neslėpė, kad geram portretui reikia kontakto su fotografuojamu žmogumi, tačiau ne su kiekvienu norisi ieškoti šio kontakto. „Todėl visi portretistai yra be galo komunikabilūs žmonės. Aš – kitoks”, – sakė fotografas.
Mokėsi fizikos
Paklaustas, kodėl žmonės pasirenka fotografo kelią ir bando žūtbūt sustabdyti akimirką, A.Kalvaitis aiškino: „Visko gyvenime neparagausi. Reikia rinktis. Aš pasirinkau.” Tačiau pasirinkimas atėjo neiškart – vienerius metus jis mokėsi fizikos. „Supratau, kad galėsiu būti tik mokytojas, o koks iš vienišiaus pedagogas? Nesigailiu, kad mečiau šiuos mokslus ir prasidėjau su fotografija”, – tvirtino A.Kalvaitis.
Pats fotografas fotografuotis nemėgsta. „Draugai paveiksluoja. Turiu tik vieną nuotrauką, kurioje sau patinku”, – sakė jis. A.Kalvaitis nemėgsta grįžti ir prie senų, dar jaunystėje darytų nuotraukų. „Man atrodo, kad fotografai apskritai nemėgsta žiūrėti nuotraukų. Čia kaip su batsiuviu be batų”, – juokėsi jis.
Prieš ketverius metus A.Kalvaitis įsigijo skaitmeninį fotoaparatą ir dabar kadrus saugo kompaktinėse plokštelėse. „Per šiuos metus padariau apie 50 tūkstančių kadrų. Gerai, kad visi telpa tik nedidelėje krūvelėje diskų. Anksčiau visi namai būdavo užversti fotografijomis”, – pasakojo fotomenininkas.
Arnoldas Remeika