Naujojo Orleano tragedija: ko mus išmoko katastrofos?

Naująjį Orleaną ištikusi tragedija dar kartą primena, kokia trapi yra civilizacija ir kaip lengvai bei greitai ji gali būti sunaikinta gamtos arba barbarybės. Prie Naujojo Orleano tragedijos prisidėjo ir viena, ir kita. Ji priverčia susimąstyti apie tai, kad gamta nesirenka miestų ir šalių pagal jų galią – tragedija bet kada gali ištikti tiek skurdžias ir atsilikusias, tiek turtingas ir galingą mokslą bei naujausias technologijas turinčias šalis.

Katastrofa ir vaizduotė

Kad ir kaip būtų, katastrofos nuolat lydi žmonijos istoriją. Europą daug šimtmečių periodiškai siaubė maro epidemijos. Po 1321 ir 1347 metų maro išmirė apie pusę Europos gyventojų. Nieko nebestebino nekropoliais tapę miestai negyvėliai, kuriuose nebeliko žmonių. Štai tada į tapybą patenka žmones vedančios giltinės ir mirties šokio motyvai.

Meilės ir mirties, išsiskleidžiančios ir nuvystančios rožės, taip pat rožės ir giltinės motyvai viduramžių bei Renesanso poezijoje priminė skaitytojui, kad mirtis dalyvauja kiekviename žmogaus gyvenimo epizode, kad ji nuolat kartu su mumis ir laukia savosios akimirkos – galbūt būtent tos, kai žmogus myli ir gyvena laimingiausias savo akimirkas.

Ingmaro Bergmano filme „Septintas antspaudas“ vaizduojama maro epidemijos apimta viduramžių Švedija, į kurią iš kryžiaus karo Palestinoje grįžęs riteris mėgina įminti mirties ir tikėjimo paslaptį – jį domina ne tiek aplink vienas po kito mirštantys žmonės arba be jokių aistrų, šaltakraujiškai deginama ragana (aplinkui nuolat siautėjanti mirtis suintensyvina fanatizmą, leidžiantį be jokio gailesčio gyvą sudeginti jaunutę merginą), kiek pati mirtis, su kuria riteris Vergerus (Wergerus) žaidžia lemtingą šachmatų partiją. Ant jūros kranto su mirtimi šachmatais žaidžiantis ir besišypsantis riteris kone tobulai nusako žmogaus nuolatinio atvirumo mirčiai situaciją – katastrofai ir mirčiai visiškai nesvarbu, ar tavo santykis su jomis žaismingas, ar dramatiškas, lygiai kaip joms nesvarbu, kas tu esi.

Ne veltui filmo pabaigoje matome tik kelis nuo maro pabėgusius anaiptol ne privilegijuotus žmones – keliaujantį žonglierių ir jo šeimą.

Lisabonos tragedija

Bet viena tragedija ypač paveikė europiečių moralinę vaizduotę. Tai buvo 1755 metais įvykęs Lisabonos žemės drebėjimas. Lisabona XVIII amžiuje buvo vienas didžiausių, gražiausių ir labiausiai klestėjusių Europos miestų.

Bet katastrofai tai nerūpėjo – 1755-ųjų lapkričio 1 dieną (Visų šventųjų dieną) Lisaboną nusiaubė žemės drebėjimas ir po jo sekusio cunamio atakos. Spėjama, kad iš maždaug 200 tūkst. Lisabonos ir prie jos besidriekusių kaimelių gyventojų žuvo apie 75 tūkst. žmonių.

Lisabonos tragedija paskatino daugelį tapytojų griebtis griuvėsių temos ir vaizduoti trapią bei trumpalaikę žmogaus didybę, bet kurią akimirką galinčią virsti griuvėsiais. Ne vienas Europos mąstytojas puolė iš naujo svarstyti nuodėmės, malonės, Apvaizdos ir Dievo dalyvavimo žmonijos istorijoje problemas, o Volteras (Voltaire) ryžosi net suabejoti Dievo buvimu – kaip Jo malonė galėjo aplenkti bažnyčiose tą dieną buvusius ir besimeldusius žmones, sykiu leidžiant išlikti ant miesto kalvų įsikūrusiems viešnamiams?

Žinoma, požiūris į Lisabonos tragediją buvo ypatingas dar ir todėl, kad ši katastrofa pajudino pačius išdidaus, nesustabdoma mokslo ir žmonijos pažanga tikėjusio XVIII amžiaus pamatus – vienu mostu gamta nubraukė visas Švietimo epochos filosofų teorijas. Svarbiausia, kad po šios tragedijos buvo sunku rimtai traktuoti filosofinį optimizmą, teigusį, jog mes gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių. Būtent tai teigusį didįjį vokiečių filosofą Gotfrydą Vilhelmą fon Leibnicą (Gottfried Wilhelm von Leibnitz) Volteras negailestingai – ir veikiausiai ne visai pagrįstai, ne iki galo supratęs sudėtingą G.V.Leibnico filosofiją – išjuokė savo filosofinėje apysakoje „Kandidas, arba Optimizmas“.

Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių filosofas Teodoras Adorno (Theodor Adorno) klaus, kaip galima po Aušvico kurti poeziją. 1755 metais Lisabonos nelaimės sukrėstas ir jai poemą paskyręs Volteras klausė, kaip galima po Lisabonos būti optimistu ir besąlygiškai tikėti tuo, ką rašo žmonijos kančių nematę ir nuo jų nutolę filosofai.

Didžiojo Kaifo kerai

JAV miestai turi savo gražias pravardes – suprantama, ne visi, o tik tie, kurie išsiskiria iš kitų savo individualybe. Niujorkas vadinamas Didžiuoju Obuoliu (the Big Apple), o Naujasis Orleanas – Didžiuoju Kaifu (jei taip nenormiškai galima išversti nenorminę šio miesto pravardę „the Big Easy“).

Kodėl Didysis Kaifas? Todėl, kad Naujasis Orleanas toks ir yra. Vienas mano sutiktas anglas, gyvenęs šiame mieste ir dirbęs viešbutyje, kuriame buvau apsistojęs, man pasakė, jog Naująjį Orleaną laiko Disneilendu suaugusiems. Jis turėjo omenyje Mardi Gra (Mardi Gras) karnavalus (juose renkama Mardi Gra karalienė, už savo biustą gaunanti daugiausia karolių, kuriuos moterims svaido sužavėti vyrai) ir puritoniškos, socialinės kontrolės apsėstos Amerikos kontekste tiesiog neįtikėtiną elgesio laisvę – pradedant džiazo baruose atvirai bei masiškai rūkančiais žmonėmis (JAV tai jau tampa iššūkiu) ir baigiant erotiška naktinio miesto atmosfera.

Gal ir yra tiesos šiuose žodžiuose – Naujasis Orleanas yra turistų mėgstamas miestas ir daugelis jame trokšta visų pirma prancūziškos virtuvės, naktinių barų ir Mardi Gra. Bet man Naujasis Orleanas yra visų pirma kerinčio grožio miestas – savo architektūra, siauromis gatvelėmis, kiemais ir kvepiančiu karščiu jis daug labiau primena Pietų Europos (ypač Ispanijos), o ne industrializuotus ir vieną nuo kito nelabai besiskiriančius JAV miestus.

Naujasis Orleanas yra tikra prancūzų virtuvės ir kultūros salelė JAV – daugybė žmonių iki šiol šiame mieste kur kas geriau kalbėjo prancūziškai nei angliškai. Kas nėra pietavęs „The Court of Two Sisters“, nebuvęs „Café du Monde“ ir joje neragavęs kavos su prancūziškomis spurgomis „Beignet“, tam papasakoti apie šio miesto atmosferą yra taip pat sunku, kaip žodžiais nusakyti Prancūzų kvartalo (the French Quarter) ir Burbono gatvės (Bourbon Street) kerus. Prancūzų kvartale ir ypač Burbono gatvėje telkiasi garsiausios džiazo kavinės ir barai. Jos nėra tokios senos kaip legendinė džiazo salė „Preservation Hall“, kurioje retkarčiais susirenka pagroti senieji Naujojo Orleano džiazo meistrai, bet jose gali išgirsti kokio tik nori džiazo. Man pačiam teko laimė džiazo bare „R & B Club“ išgirsti vieną iš mane labiausiai sužavėjusių vokalistų – nebejauną „soul“ dainininką, kurio sceninis vardas yra Chewy Thunderroof.

Žinoma, negalima Naujojo Orleano suvesti į kažkokią schemą ar dalių visumą – jis tikrai nėra Luji Armstrongo (Louis Armstrong – jo vardu pavadintas ir Naujojo Orleano oro uostas), džiazo, „cajun“ (reikia tarti „keidžun“) prieskonių ir prancūziško maisto, stepo (tap dance), afroamerikiečių mistikos ir išlikusių papročių bei ritualų, vudu (woodoo) ir Mardi Gra rinkinys.

Naujasis Orleanas – tai visų pirma suaugusių žmonių virtimas vaikais pačia gražiausia šios frazės prasme, o sykiu ir karnavalo atmosfera.

Negali nesistebėti ir nesižavėti šio miesto (de)mitologizuojančia galia.

Vienus mitus jis iškart atmeta, o į jų vietą pasiūlo kitus. Šiame mieste negalima likti su savo socialine kauke – juk karnavale nieko negali būti juokingesnio ir sykiu graudesnio už žmogų be karnavalinės kaukės, sureikšminantį savo galias ir pasikliaujantį tik savo socialine kauke. Toks miestas išsklaido tuštybę ir priverčia tave užmiršti visas nuoskaudas bei juokingas susireikšminimo ir karjerizmo dramas, kurias kaip kortų namelį sugriauna bliuzas, skambantis prirūkytoje ir tamsioje kavinėje.

Naujasis Orleanas visada turėjo ir savo tamsiąją pusę – narkotikų ir moterų prekybą, organizuotą nusikalstamumą, ritualines žmogžudystes, paklojusias pamatus ne vienam detektyvui ir trileriui – vien Alano Parkerio filmas „Angelo širdis“ ko vertas! Bet kai miestą ištinka tragedija, kai jį nusiaubia gamtos stichija, net ir tamsioji civilizacijos bei socialinio gyvenimo pusė pasirodo kažkokia trumpalaikė ir trapi.

Atvėrė tamsiąją pusę

Liūdna konstatuoti, bet mano mylimo miesto tragedija atvėrė tamsiąją Amerikos ir apskritai moderniosios egzistencijos pusę. Galingiausią pasaulyje karo mašiną ir ekonomiką turinti valstybė, besiimanti pasaulio tvarkos kūrėjos ir palaikytojos vaidmens (sakau tai be jokios ironijos), nesugebėjo bent kiek efektyviau sutelkti pagalbą savo piliečiams ir unikaliam miestui, nuniokotam meiliu Katrinos vardu pavadinto uragano.

Tokios situacijos aš neįsivaizduoju Nyderlanduose arba Švedijoje – šalyse, išplėtojusiose viešąjį sektorių. Todėl visos kalbos apie tai, kad privataus sektoriaus visiškai pakanka garantuoti saugų ir žmogaus orumo nemenkinantį gyvenimą, po Naujojo Orleano katastrofos subliūško kaip muilo burbulas.

Dar kartą tenka prisiminti tiesą, kad laisvė be pilietinio ir žmogiško solidarumo anaiptol nėra savaiminis gėris. Kita vertus, ir solidarumas be laisvės tėra fikcija arba totalitarizmo kaukė.

O moraliai nesaistanti, simpatinės galios žmonėms nepalaikanti ir nuo pilietinio solidarumo atsieta laisvė – laisvė tik sau – gali bet kada išsigimti į moderniąją barbarybę, rūšiuojančią žmones į nesusiliečiančias kastas pagal jų kilmę, spalvą, pažiūras ir turto bei galios kiekį.

Leonidas Donskis

„Klaipėdos“ apžvalgininkas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.