Nuo suaugusiųjų rankos nepaliaujamai nukenčia mažamečiai vaikai. Tokių įvykių aplinkybes besiaiškinantys teisėsaugininkai pastaruosius incidentus laiko akivaizdžiais nusikaltimais.
Nemėgsta mažųjų triukšmo
Kauno miesto bei rajono policijos komisariatų pateikiamose įvykių suvestinėse gan dažnai pasitaiko pranešimų apie sužalotus mažamečius. Pareigūnai pasakoja, kad paprastai su vaikais jėga bando kovoti greta gyvenantys kaimynai, netoleruojantys jų keliamo triukšmo ar norėdami tokiu būdu išspręsti vaikiškus tarpusavio kivirčus. Taip pat pasitaiko atvejų, kai patys tėvai bando sudrausminti savo atžalas, pakeldami prieš juos ranką.
Kauno miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Birutė Daugėlienė kategoriškai pareiškė, jog bet koks smurtas, taikomas prieš mažametį, yra nenormalus reiškinys, su kuriuo pastaruoju metu bandoma intensyviai kovoti: „Kaimynai ir kiti vaikus supančios aplinkos žmonės, ypač vyresnio amžiaus, dažnai būna labai nepakantūs žaidžiančių mažųjų keliamam triukšmui. Tai yra nesuvokiama, nes vien jau teisės aktai garantuoja vaiko teisę žaisti ir elgtis, kaip jam yra priimtina, o kovoti su blogu elgesiu galima ir nevartojant fizinio smurto”.
Galvoja tik apie save
B.Daugėlienė pabrėžė, jog pastaruoju metu visuomenėje smarkiai įsigalėjusi visokeriopa netolerancija, kuri dažnai taikoma būtent vaikų atžvilgiu. Žmonės, besijaučiantys esą ypatingi, visuomet mato ir žiūri tik savų interesų, o aplinkiniai jiems nė motais.
„Juk vaikai dažniausiai prasikalsta anaiptol nespecialiai, todėl nederamai besielgiantį mažametį visuomet galima sudrausminti ar pasikalbėti su jo tėvais, jei įžvelgiamas kažkoks piktybiškumas. Galiausiai galima kreiptis ir į mūsų tarnybą, jei iki to laiko jokios priemonės nedavė teigiamų rezultatų”, – dėstė B.Daugėlienė.
Vaiko teisių apsaugos tarnyboje pranešimų apie smurtą prieš mažamečius bei kitas problemas sulaukiama kas savaitę ir dažniau. Pareigūnei atrodė nesuprantama, kaip gali svetimi žmonės mušti vaikus, jei to daryti neleidžiama netgi jų tėvams.
Anot B.Daugėlienės, gyventojai skundžiasi ne tik vaikų keliamu triukšmu ir drumsčiama ramybe, bet pasitaiko ir atvirkščių problemų. Vedėja prisiminė vieną atvejį, kai kūdikio motina primygtinai reikalavo iškeldinti gretimame bute gyvenantį kaimyną, nes šis balkone nuolat rūkė ir dėl to buvo neįmanoma į gryną orą išvežti vaiko. Bet kokiu atveju pašnekovė siūlo pirmiausiai vadovautis protingumo principais ir bandyti surasti abiem pusėms naudingą kompromisą, nes ginčai, peraugantys į rimtesnius kivirčus, niekam naudos neatneša.
Prevencija – ne visiems
„Esame atvira visuomenė, kurioje vaikai laikomi lygiai tokiais pačiais žmonėmis, kaip ir visi kiti, todėl kartais išgirstami prašymai nutildyti arba išvežti į vaikų namus kieme žaidžiančius mažamečius skamba mažų mažiausiai apgailėtinai”, – konstatavo Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja.
Gegužės mėnesį vykdyto Lietuvos vaikų manifesto, skirto kovai su smurtu prieš vaikus, metu per Lietuvą vykę akcijos organizatoriai kvietė pasirašyti suaugusiuosius, jog šie sutinka nemušti, nelieti savo pykčio ant vaikų bei visuomet padėti mažiesiems.
Kalbėdama apie prevencines priemones, B.Daugėlienė pripažino, kad nors pastarųjų organizuojama pakankamai, tačiau informacija nepasiekia tų žmonių, kuriems reikėtų ją išgirsti: „Organizuojamos akcijos retai kada pasiekia eilinį pilietį, kuriam tai turėtų būti itin aktualu. Vis dėlto žmonės privalo išsiugdyti savyje daugiau nuoširdumo, pakantumo, gerumo bei supratingumo kitam, o ypač mažam žmogučiui”.
Nuskriaustųjų daugėja
Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos Prevencijos skyriaus vyresnioji specialistė Jūratė Stukienė, turėdama tik pirmojo šių metų ketvirčio statistiką, negalėjo pasidžiaugti gerėjančiais rezultatais. Pareigūnė suskaičiavo, kad per šiuos metus iš viso nukentėjo 170 vaikų, iš kurių net 70 mažamečių patyrė smurtą. Didžioji dalis (daugiau nei dvigubai) nukentėjusiųjų yra berniukai, o daugiausiai vaikai susidorojimo sulaukia gatvėje iš nepažįstamų asmenų. Pasak J.Stukienės, dažniausiai nukenčia paaugliai nuo keturiolikos metų iki pilnametystės ir kiek mažiau jaunesnieji.
„Kalbėti apie atsakomybę, gresiančią mažamečių skriaudikams, būtų pernelyg sudėtinga, nes kiekvienu konkrečiu atveju situacija gali būti skirtinga, tačiau ji gali siekti netgi realią bausmę – laisvės atėmimą”, – konstatavo J.Stukienė.
Specialistė sako, jog vykdomos prevencinės akcijos vis tiek duoda savo naudą. Pripažindama, kad nors praėjusiais metai smurto prieš mažamečius atvejų buvo užregistruota gerokai mažiau, pareigūnė sako, jog dabar žmonės kur kas aktyviau kreipiasi ir išdėsto savo bėdas bei problemas policijai: „Visuomenė vis labiau ima pasitikėti teisėsaugininkais ir juo labiau pradeda suprasti, kad jei kažkas juos skriaudžia, tai dėl to tikrai yra kalti ne jie, o būtent smurtautojas”. J.Stukienės įsitikinimu, statistiniai skaičiai neatspindi realios padėties, tačiau į juos atkreipti dėmesį būtina.
Tomas Jarusevičius