Autorinių teisių saugotojai ketina savo klientų labui reikalauti mokesčio už parodose eksponuojamus kūrinius
Autorinių teisių agentūros LATGA-A atstovai nusiteikę kovoti, kad jų atstovaujami dailininkai gautų honorarus už parodose eksponuojamus kūrinius. Menininkai ir jų organizacijos – Dailininkų sąjungos – vadai – už, tačiau dar nežinia, ar šis apsisprendimas neatsisuks prieš juos.
Siekia prilygti muzikantams ir kompozitoriams
Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Eugenijus Nalevaika įsitikinęs, kad dailininkų teisės turi būti sulygintos su muzikantų. „Muzikantai už pasirodymą koncerte gauna honorarą, o dailininkai iš surengtos savo kūrinių parodos neturi jokios finansinės naudos”, – teigė E.Nalevaika. Kol kas dailininkui paroda reikalinga tik kaip eilutė kūrybinėje biografijoje ir reklama būsimųjų kūrinių pirkėjų akyse.
LATGA-A Vizualinių menų skyriaus vedėja Gabrielė Naprušienė sakė, kad netrukus šioje srityje daug kas pasikeis. Nors Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymas priimtas 2003 metais, kol kas nebuvo imtasi priemonių, kad dailininkai gautų autorinį užmokestį už kūrinius, naudojamus tiesioginei ir netiesioginei komercijai. Autorių teisių gynėjai ir dabar ne itin entuziastingai imasi šio darbo, nes, pasak G.Naprušienės, „jo administravimas – brangus ir sudėtingas”. Tačiau to pageidavę dailininkai ir jų organizacija, todėl dabar kiekvienam iš atstovaujamų 770 lietuvių menininkų pasiūlyta apsispręsti, ar norės LATGA-A įgalioti atstovauti jų viešo eksponavimo teisę.
G.Naprušienės aiškinimu, pagrindinis atpažinimo ženklas, kad dailės kūrinys naudojamas komercijai – parduotas bilietas. Todėl iš muziejų ir galerijų bus reikalaujama autoriams sumokėti 12 procentų sumos, gautos iš bilietų. Teatrai, kurių fojė neretai vyksta meno parodos, pavadinti įstaigomis, kuriose dailė naudojama netiesioginei komercijai. Atseit žiūrovas perka bilietą ne į parodą, o į spektaklį, operą ar filmą. Tačiau tuo pačiu įgyja teisę pamatyti ir dailės ekspoziciją. Įstaigos, meno kūrinius naudosiančios netiesioginei komercijai, mokės keleto litų mokestį už dieną.
Klastingos įstatymo situacijos
E.Nalevaika mano, kad neteisinga, jog autorinio honoraro dailininkams ir toliau nemokės kavinių bei restoranų savininkai, savo užeigose rengiantys meno parodas lankytojams privilioti. Mat bilieto išsirengus į restoraną nereikia pirkti. „Už restoranuose skambančią muziką autorinis mokestis renkamas, o už eksponuojamą kūrinį – nebus”, – stebėjosi E.Nalevaika.
Kauno dramos teatro vadovė Ina Pukelytė nustebo išgirdusi, kad jos vadovaujama įstaiga taps dailę naudojančia netiesioginei komercijai. „Esame teatrinė įstaiga, kuri iš valstybės gauna lėšų konkrečiai paskirčiai – spektakliams kurti.
Todėl, net ir norėdami, negalėtume mokėti autorinio mokesčio teatro fojė surengtų parodų autoriams – valstybės teatrui skiriamame biudžete nėra tam numatytos atskiros eilutės”, – samprotavo I.Pukelytė.
Prestižiškiausios Kaune meno erdvės – Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus – direktoriaus pavaduotoja Eglė Komkaitė aiškino, kad muziejaus erdvėse savo kūrybą panorę demonstruoti autoriai už salę pinigų nemoka. Muziejų išlaiko mokesčių mokėtojai. Todėl nežinia, ar teisinga būsią reikalauti autorinio užmokesčio už parodose eksponuojamus kūrinius. Kol kas jokio konkretaus reikalavimo muziejus iš LATGA-A negavo, tik pranešimą.
Norint apžiūrėti Kauno fotografijos „Fujifilm” galerijoje eksponuojamą fotografijos parodą taip pat reikia pirkti bilietą. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Aleksandras Macijauskas naująją tvarką pavadino absurdu. „Šiemet surengiau keturias parodas užsienyje: JAV, Lenkijoje, Vokietijoje. Niekas net nepasiūlė honoraro. Egzistuoja požiūris, kad turi tik džiaugtis, kad tave rodo ir tau reklamą daro”, – savo patirtimi dalijosi vienas garsiausių Lietuvos fotomenininkų. Jo nuomone, užsienyje honorarai už parodose eksponuojamus kūrinius mokami tik ryškiausioms pasaulio fotografijos žvaigždėms.
Įprato, kad parodos pelno neatneša
A.Macijauskas svarstė, kad viskas priklausys nuo autoriaus. Jei jis nereikalaus, tai ir nereikės mokėti.
Skulptorius Robertas Antinis sakė, kad nėra girdėjęs, jog pasaulyje būtų mokami honorarai už parodoje rodomą kūrinį. „Nesuku ir nesuksiu galvos dėl šių honorarų. Kiek galiu, stengiuosi savo kūrybą rodyti kuo plačiau”, – sakė garsus menininkas, taip davęs suprasti, jog autorinio užmokesčio reikalavimas ateityje gali tapti kliūtimi parodyti savo kūrybą galerijose. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad norinčiųjų surengti parodas yra daugiau nei galerijų. Todėl rinka diktuoja, kad daugumoje galerijų už salę reikia susimokėti pačiam menininkui. Sumos dydis – galerininko ir menininko susitarimo reikalas, žinoma, priklausantis nuo menininko vardo svorio. R.Antinio manymu, susitarimo tarp tų pačių pusių reikalas turėtų būti ir LATGA-A norima administruoti viešo eksponavimo teisė.
Keramikė Aldona Keturakienė nemano, kad muziejai ir galerijos staiga imtų mokėti autoriams už eksponuojamus kūrinius. Esą jos ir taip sunkiai išsilaiko. A.Keturakienės žodžiais, dailininkai džiaugiasi gaudami galimybę viešai parodyti savo kūrybą ir jau yra įpratę, kad parodos rengimas – „visada iš kišenės, o ne į kišenę”. Keramikė atkreipė dėmesį, kad už leidiniuose reprodukuojamus menininkų kūrinius jau seniai jų autoriams mokamas honoraras, ir tai yra teisinga.
Tapytojas ir vitražistas Eimutis Markūnas, besirengiantis personalinei parodai Paveikslų galerijoje, nusiteikęs autorinio honoraro iš muziejininkų nereikalauti, net jei jis ir priklausys. „Geriau tegu mano honorarą muziejus panaudoja savo reikmėms – perdažo ekspozicijų salės sienas ar išleidžia parodos afišą”, – sakė E.Markūnas. Afišos leidybą ir salės parengimą ekspozicijai lig šiol finansuodavo pats parodos autorius.
Žilvinė Petrauskaitė