Dėl teisės išblizginti šunsnukio batus

Vienintelio šalies visuomeninio nacionalinio transliuotojo – Lietuvos televizijos ir radijo – interneto svetainėje šios įstaigos vadovas Kęstutis Petrauskis sakosi žinąs bent dešimtį priežasčių, kodėl lietuviai naujajame TV sezone turėtų tapti ištikimais LRT gerbėjais.

Generalinio direktoriaus nuomone, „tiek Lietuvos televizija, tiek Lietuvos radijas skleidžia idėjas, kaip turi vystytis mūsų visuomenės ir valstybė”, be to, „LRT yra ta žiniasklaidos priemonė, kuri tiesiog stengiasi padėti žmonėms susivokti sudėtinguose politiniuose ir ekonominiuose įvykiuose”.

Parastai panašūs savireklamos pokalbiai, platinami dažnos komercinės įmonės ar valstybinės institucijos, retai gali sudominti interesantą: juose per daug deklaracijų, patetikos ir perdėto pasitikėjimo savimi nei iš tiesų yra tikrovėje.

Prisipažinsiu, savotišką LRT vadovo suformuluotą dekalogą, kurio ištraukas pateikiau pirmoje pastraipoje, perskaičiau tik po to, kai praėjusio pirmadienio vakarą, iš karto po „Panoramos”, patogiai įsitaisęs sofoje per LTV pasižiūrėjau „Naujojo LTV sezono šventinį koncertą”.

Žinoma, ne koncerto scenarijų ar režisūrą turiu galvoje. Nustebau, kai beveik pirmosiomis renginio minutėmis kažkur tarp kviestinių svečių pastebėjau Vilniaus merą Artūrą Zuoką. Primiršusiems priminsiu – tą patį politiką, kuris negrįžtamai susikompromitavo savo ryšiais su proteguojama „Rubikon” bendrove ir kuriam net valstybės vadovas pareiškė nepasitikėjimą ragindamas atsistatydinti iš visų politinių ir administracinių pareigų.

Kol naiviai svarsčiau, per kurią LRT tvorą susikompromitavęs politikas turėjo ne tik peršokti pats, bet dar peršokdinti sijoną ar suknią dėvėjusią savo antrąją pusę, visuomeninis transliuotojas pateikė dar vieną siurprizą. Viena koncerto vedėjų porų – LTV žvaigždės Edita Mildažytė ir Andrius Tapinas – Vilniaus merą kalbino specialiai, kaip vieną garbingiausių pobūvio svečių. Regis, trečiuoju numeriu: po Seimo pirmininko Artūro Paulausko (už jį viršesnių valdžios hierarchų ten nebuvo) ir po žymaus teatro režisieriaus Rimo Tumino.

Visi bičiuliškai tauškėjo apie gyvenimą, atostogas, mero žmona net pasidalijo ketinimais kada nors sugrįžti į LTV (pasirodo, ten net yra dirbusi…) bei rengti kokį nors „įdomų” projektą.

A.Zuokas, tarytum bičiuliškai pažvelgęs į publiką, pajuokavo ateityje galįs pretenduoti net į LRT vadovo postą. Tarytum iki šiol nieko nebuvo įvykę (ar iš tiesų dar kartą reikia priminti?). Nesiimu spręsti, ar daug pastangų kainavo vieniems labiausiai patyrusių LTV žurnalistų, kad prieš šį pokalbį nutaisytų geranoriškai draugiškas minas. Profesiniu atžvilgiu būtų liūdna, jeigu iš tiesų jų nekankino jokios kontraversijos…

Tik supratau, kad norint patekti į tą kviestinį visuomeninio transliuotojo vakarėlį, Vilniaus merui neteko šokinėti per jokias tvoras, ar, kaip į konservatorių gegužinę Punske, atkakti nekviestam. Mat pats A. Zuoko dalyvavimas buvo renginio scenarijaus dalis. Kaip ir LRT vadovybės jam išrašytas kvietimas į renginį, į kurį, kaip teigiama, nebuvo pakviesti net kai kurie transliuotojo laidų vedėjai.

Dėl Vilniaus mero galimybės dalyvauti tame vakarėlyje man nepavydu. Tiesiog iki šiol kvailai maniau, kad net ir jaunoje Lietuvos politinėje tradicijoje galioja tam tikros nerašytos taisyklės, kurios paremtos tam tikrais principais ir vertybėmis, kaip dabar madinga sakyti. Kalbant paprasčiau – šiaip jau iki ausų prisidirbęs šunsnukis padorios kompanijos yra ar turėtų būti ignoruojamas. Ypač, jeigu nesupranta tos kompanijos vidaus elgesio taisyklių. Tokia nerašyta taisyklė paprastai ima veikti dėl grynai pragmatiškų sumetimų: neatsiribojus nuo šunsnukio, ilgainiui kyla grėsmė visos padorios kompanijos reputacijai.

Tai lygiai taip pat elementaru, kaip ir dar viena taisyklė – nė vienos kiaulės nepamatysi bažnyčioje. Kita vertus, ši problema gali turėti kiek kitokį pobūdį: A. Zuokas – toli gražu ne visiems yra kiaulė, o LRT – tikrai jau ne bažnyčia.

Todėl turiu pasakyti, kad man po LRT naujojo sezono pristatymo kankinamam tam tikro nuoširdaus sutrikimo atgauti laiko ir erdvės pojūtį tikrai padėjo LRT generalinio direktoriaus internete išplatintas dekalogas. Ypač toje vietoje, kur žadama „padėti susivokti sudėtinguose politiniuose ir ekonominiuose įvykiuose”.

Vis dėlto mano samprata kažkodėl liko itin keista. Mažų mažiausiai supratau, kad sulig rugsėju Lietuvoje po pavasario-vasaros skandalų prasidėjo kažkieno inicijuota susikompromitavusio Vilniaus mero ir liberalcentristų lyderio A. Zuoko politinė reabilitacija. Apie tai liudija prezidento sentencijos, kad „Zuoko klausimu” jis viską pasakęs ir nebeturįs ką pridurti (lyg jo paties iškelta problema jau būtų išspręsta), „netikėtas” liberalcentristų lyderio „baliavojimas” toje pačioje konservatorių gegužinėje Lenkijoje bei trečiasis Vilniaus mero numeris garbingiausių svečių sąraše LRT (šios institucijos vadovai siekia įteigti, kad ji – visuomeninė) vakarėlyje. Visos šios detalės turi aiškų bendrą vardiklį – absoliutų principingumo deficitą.

Platesne prasme, manding, Lietuvos politiniam elitui iš tiesų labai trūksta politinės valios ir noro būti tiesiog padoria kompanija. Atvirkščiai: čia sugebėjimas apgauti ir tauškalų ekvilibristika yra vertinami labiau už moralę ir realius darbus visuomenės labui. O tariamai vakarietiškų politikos vertybių išpažinimą dažniausiai liudija viso labo kokioje nors Niujorko Penktojoje aveniu įsigyti kaklaraiščiai. Ir kol kas – tik tiek.

Lietuvos politiniam elitui iš tiesų labai trūksta politinės valios ir noro būti tiesiog padoria kompanija

Rytas Staselis

„Vakarų ekspresas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.