Atėjo laikas pasikalbėti apie ekologiją. Šįkart – be politikavimo.
Kai gamta smogė žmonijai nuplaudama vieną iš didžiosios Amerikos miestų ir atimdama iš ten gyvenusiųjų žmogišką pavidalą, apie ją reikia pasišnekėti rimtai.
Nesu prietaringa, tačiau tam tikri sutapimai kelia nerimą. Amerikiečių mokslininkai neseniai paskelbė uraganų šėlsmo ties Amerikos krantais statistiką.
1985-1994 metais uraganų čia buvo dvigubai mažiau nei 1995-2004 metais. Mokslininkai sieja stichijos tūžmą su vos puse laipsnio padidėjusio vandenyno paviršiaus temperatūra. Įsiurbęs vandens įšildytą orą nedidelis ciklonas netikėtai įgyja visa naikinančio monstro galią.
Kai „Katrina” nuščiuvo išliejusi savo visai nesentimentalią energiją, kažkur patylomis vėl pradėta šnekėti apie Kioto protokolą, kurį pasirašė visas pasaulis, net Rusija, ir kurį arogantiškai atmetė JAV. Esą pasižadėjimas mažinti į atmosferą išmetamų degimo produktų kiekį atsilieptų JAV ekonomikos augimui. Ką gi, Naujojo Orleano griuvėsių atstatymas turėtų tą ekonomiką gerokai paskatinti… Panašiai, kaip ją paskatino Niujorko dvynių nuolaužų išvežimas arba gaisrų Irako naftos verslovėse likvidavimas.
Jau išties, naftininkų prezidentas Džordžas Bušas šią vasarą turėjo skaityti ne naftos pramonės istoriją (skelbėsi, jog tai būsiantis vienas iš trijų jo vasaros skaitinių), o bent jau užsiprenumeruoti „National Geographics”, kuri net jam suprantamai aiškina, kurlink suka vartotojiška, išplerusi ir apsiginti nesugebanti Vakarų civilizacija. Į susinaikinimą, į tą patį viduramžišką natūrinį ūkį be kompiuterių, automobilių, elektros. Naujojo Orleano dabartinė kasdienybė rodo, kas lieka iš labiausiai žmogaus teises sergstinčios nacijos atstovų, kai juos kelioms dienoms palieka be pastogės, elektros ir kanalizacijos.
Pačiame Amerikos kolonizavimo įkarštyje – 1894 metais – vienas amerikiečių geologas-antropologas rašė, jog sveikas protas reikalauja iš žmonių, kad pavergdami laukinius gyvulius jie išsaugotų tik tuos, kuriuos galima prijaukinti, o visus kitus sunaikintų. Naikintina rūšimi buvo laikomi ir indėnai, gyvenę stebėtinoje darnoje su gamta. Šiuo hegemono požiūriu amerikiečiai visuomet priminė rusus, kurie sovietų imperijos statybos euforijoje siekė pakeisti upių tėkmę. Gamta, kitaip nei žmogus, su niekuo nekovoja. Ji tiesiog prisitaiko prie didžiausio jos pagimdyto plėšrūno – žmogaus – veiklos. O žmogus negali sakyti, jog jį užklupo netikėtai, nes jau seniai žino, kad veiksmas lygus atoveiksmiui.
Vandenyno paviršiaus atšilimas ir sutankėję uraganai – tik vienas iš tokių atoveiksmių. Kitas – nesugebėjimas apsiginti. „Katrina” užklupo Misisipės deltą kaip tik tuomet, kai Amerika rengėsi paminėti eilines kitos tragedijos – Rugsėjo 11-osios – metines. Kas bendra tarp tų abiejų atvejų? Ogi tai, jog tokia galinga žmonių populiacija nesugebėjo apsiginti. Pirmą kartą – nuo agresyvių ir fanatiškų barbarų atakos. Antrą kartą juos šlavė gamta. Šios dvi jėgos – barbarai (agresyvesni ir gyvybingesni rūšies atstovai) ir gamta – žmonijos istorijoje paliko dešimčių, jei ne šimtų galingų civilizacijų griuvėsius.
Žinoma, patogiai įsitaisius prie televizoriaus, apmokėjus sąskaitas ir įpratus valgyti dėl malonumo, o ne iš alkio, tokios kalbos atrodo visiška nesąmonė. Kliedesiai. Juk Amerika vis dar didžiausia ekonominė jėga, juk Europoje ir JAV sukoncentruota didžiausia pasaulyje karinė galia, juk… Tačiau kai pradeda siausti stichija, visa ta galybė pasirodo stovinti ant molinių kojų.
O jei dar trūksta įrodymų, tai dar prisiminkime, kad šią vasarą Europoje jos Pietus iš pradžių nusiaubė baisi sausra, baigianti paversti žaliuosius Ispanijos kurortus dykumos kurortais (ispanai vasarą buvo raginami taupyti geriamą vandenį), o Rytus nuplovė liūtimis.
O jei ir vėl neįtikinau, tai siūlau prisiminti beveik visiškus niekus. Tai, kas įvyko šią vasarą Lietuvoje. Apie 3 metrus pakilusius upės vandenis ir apie krušas, iškūlusias šiųmetinį derlių. Industrinės Tarybų Lietuvos kūrėjas Algirdas Brazauskas, kaip ir dera sovietinės prabos gamtos pavergėjui, pasakė, kad tai – visiški niekai, kurių nuostolius turėsią kompensuoti patys nukentėjusieji. Ir tai – ne vienintelis požymis, kad savo požiūriu į gamtinę aplinką mes primename savo civilizacijos avangardą. Į ką visa tai išsilies? Kaip jau minėjau, veiksmas lygus atoveiksmiui, todėl sekite oro prognozes ir tarptautines žinias.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”