Specialistai tvirtina, kad nacionalinės rinktinės problemos atspindi viso Lietuvos futbolo rūpesčius
Julius Kvedaras, Lietuvos futbolo federacijos generalinis direktorius:
– Lietuvos rinktinė varžyboms su serbais ir bosniais buvo pasirengusi gerai. Tačiau ką gali padaryti, kai varžovas stipresnis? Aš nežinau. Tai tas pat, kas bandyti prastesniu automobiliu aplenkti geresnį.
Mūsų futbolininkai nėra pajėgūs kaip lygūs su lygiais kautis su geriausiomis pasaulio komandomis. Ir nebus, kol Lietuvoje egzistuos dabartinė futbolininkų rengimo tvarka. Viską reikia pradėti nuo vaikų futbolo, atkurti sporto internatus, įdėti daug juodo darbo. Dabar į rinktinę ateina žaidėjai, kuriuos tenka mokyti kelti kampinį ar išmesti kamuolį iš užribio. Problema ta, kad sporto mokyklose pagrindinis dėmesys skiriamas masiškumui, o klubai vaikų komandoms neturi pinigų.
Kokią matau dabartinės rinktinės perspektyvą? Gal vienas kitas vaikinas ir taps aukšto meistriškumo futbolininku. Tačiau taip išgirti broliai Deividas ir Edgaras Česnauskiai tikriausiai nieko nepasieks. Jie moka tik bėgti. Saugai turi mokėti ir kurti, ir suklaidinti varžovus. Gerai, kad Panevėžio „Ekranas” juos laiku pardavė, nes dabar būtų sudėtinga tai padaryti. Rinktinei daug ko trūksta. Reikalinga konkurencija vartininkui, stinga gynėjų, puolėjų, tvirto vidurio saugo.
Kai rinktinė sužaidžia sėkmingas rungtynes, visi trimituoja, kad viskas gerai. Tačiau taip nėra. Kas supranta futbolą, mato realią situaciją. Mūsų futbolininkai dar labai atsilieka nuo varžovų. Užvakar pamatėme, kad bosniai yra techniškesni, fiziškai stipresni, taktiškai brandesni.
Futbole per dieną nieko nepakeisi. Reikia teisinga kryptimi dirbti bent ketverius metus, tik tada galima sulaukti gerų rezultatų. Reikalausime, kad klubai turėtų savo vaikų komandas.
Kęstutis Latoža, buvęs Lietuvos rinktinės strategas, Vilniaus „Vilniaus” vyriausiasis treneris:
– Rinktinės pasirengimui turėjo įtakos tai, kad vieni futbolininkai galėjo atstovauti komandai, kiti – ne. Didžiausia mūsų rinktinės problema ta, kad futbolininkai sugeba žaisti tik iki varžovų vartų, o užbaigti atakų negali. Neturime puolėjų, sugebančių mušti įvarčius. Puolėjams trūksta pasitikėjimo savo jėgomis.
Per varžybas su bosniais lietuviai turėjo didelę persvarą, bet varžovų vartininko taip ir nenuginklavo. Nesugebėjimas įmušti įvarčio yra ne vien rinktinės, bet viso Lietuvos futbolo problema.
Bosniai mūsiškius įveikė todėl, kad pasirinko teisingą taktiką. Kartais atrodė, kad jie rungtyniauja visai be puolėjų, tik ginasi. Vis dėlto svečiai sugebėjo sukurti keletą aštrių momentų, pasiekti įvartį.
Į rinktinę pakviesti vyrai labai stengiasi, kovoja iš visų jėgų, bet jiems trūksta meistriškumo. Lietuvos rinktinė dar nepasirengusi laimėti tokio lygio turnyro, kaip kad pasaulio ar Europos čempionato atranka. Mūsiškiai gali gerai sužaisti tik epizodiškai. Komanda sėkmingiau rungtyniauja savo aikštėje. Tačiau įvarčius mušti reikia ir svečiuose. Ekipoje nėra saugų, kurie sukurtų įvarčio situaciją, patys sugebėtų užbaigti atakas.
Būtina žiūrėti į jaunus žaidėjus, kantriai dirbti, nuo mažens taisyti pastebėtus trūkumus. Rinktinėje užsiimama tik taktiniais dalykais.
Futbole greitai nieko nepasieksi. Reikia turėti kantrybės. Latviai savo rinktinę ilgai lipdė ir galų gale pasiekė tikslą – pernai žaidė Europos čempionate. Ir mums reikia daug ir kantriai dirbti.
Kalbėjosi
Valdas Kasperavičius