Lokarno festivalyje vietiniai žiūrovai, italų šveicarai, ją išvydę kaip užsukti šaukė: „Bela!” (gražuolė). Juos suprasti nesunku – Siuzanai Serandon (Susan Sarandon), vienai geriausių Amerikos aktorių, sugebėjusiai suderinti seksualumą ir protą, – beveik 60 metų! Ir jokio chirurgų įsikišimo!
Ši harmoninga asmenybė, savimi patenkinta moteris turi absoliučiai viską, kad būtų laiminga: namus, mėgstamą darbą ir šeimą (vyras – 12-a metų už ją jaunesnis aktorius ir režisierius Timas Robinsas).
Be darbo kine, Serandon entuziastingai padeda penkioms visuomeninėms organizacijoms, kovojančioms su policininkų žiaurumu, valdininkų korupcija bei skurdu 119-oje pasaulio šalių.
Visa tai kartu paėmus greičiausiai ir sudaro jos jaunystės receptą.
„Man nesinori žiūrėti į save”
„Aš visada viską dariau netinkamai! – juokdamasi ir atsikosėdama (atvažiavo sirgdama pneumonija) sako aktorė. – Išsakydavau savo nuomonę, kai manęs neklausdavo. Aš vaidinau tai lesbietes vampyres, tai gerbiamas ir padorias motinas – šeimos moteris.
Man patardavo nesutikti vaidinti antraplanių vaidmenų, tačiau neklausydavau: man buvo įdomu. Rizikuodama savo profesija, gimdžiau vaikus. Nesimokiau aktorystės mokykloje. Jaunystėje sutikdavau vaidinti bet kokį vaidmenį, už kurį mokėjo didesnį honorarą nei bedarbio pašalpa, ir vis tiek jaučiau pasitenkinimą.
Aš – visiškas nesusipratimas. Iš tikrųjų neturėjau pasiekti jokių aukštumų. Bet štai aš čia, Lokarne, ir man teikia prestižinį apdovanojimą už kūrybinį indėlį!”
Savo indėlio į kino meną jūs akivaizdžiai neįvertinate. O išvaizda? Malonu matyti save ekrane?
Laimei, aš iškart supratau, kad esu charakteringa aktorė, galinti vaidinti bet ką – ir komedijoje, ir dramoje. Galiu būti ir juokinga, ir tragiška. Tokiems vaidmenims išvaizda nelabai svarbi.
Žiūrėti į save ekrane aš nelabai mėgstu. Žiūrėdama svarstau, kodėl jie pasirinko būtent tą dublį, juk jis buvo ne pats geriausias! Taip prasikankinu visą filmą. Patinka žiūrėti tuos filmus, kuriuose manęs nedaug. Tada mano pasirodymas – net man pačiai malonus siurprizas!
Tačiau labiausiai aš nemėgstu peržiūrinėti darbo medžiagą. Jei vaidmuo toks, kad reikia atrodyti baisiai, arba kada vaidini be grimo – tai netgi pavojinga. Pasižiūrėjusi į save, baidyklę, iškart nori atrodyti gražiau, tačiau tai gali būti pražūtinga filmui.
Jūs gavote Oskarą už sesers Helenos vaidmenį jūsų vyro Timo Robinso filme „Negyvėlis eina”…
Jeigu atsimenate, mano herojė nuteistam mirties bausme žmogžudžiui (akt. Šonas Penas) padeda atrasti dvasios ramybę. Ir myli jį taip pat, kaip Kristus mylėjo žmones – visus, be išimties. Daugelis šį filmą laikė politiniu, juk mes pirmieji parodėme, kas dedasi nuteistojo myriop žmogžudžio sieloje. Jį mes parodėme esant žmogų, o ne kažkokį monstrą, kaip įprasta…
Po šio filmo aš supratau, kaip savo vaikams paaiškinti, kad jokiomis aplinkybėms žmonių žudyti negalima – net ir valstybei. Jos nė kiek ne švaresnės rankos nei tarpuvartės žudiko!
Sesuo Helena, apie kurią ir buvo šis filmas, parodė jį Popiežiui, ir aš labai didžiuojuosi tuo, kad jį pažiūrėjęs Jonas Paulius II pakoregavo savo požiūrį į mirties bausmę, išleido kreipimąsi, sugriežtinantį požiūrį į šį gėdingą ir visiškai neleistina reiškinį.
„Švarcenegeris – tai vyriškojo šovinizmo vėliava!”
Jūs manote, kad kinas gali keisti gyvenimą?
Pamatęs filmą žmogus truputėlį pakeičia savo požiūrį į pasaulį. Man bet koks filmas – politinis. Juostos su Arnoldu Švarcenegeriu, pavyzdžiui, skleidžia visiškai atvirus rasistinius ir lytinius stereotipus. Pasižiūrėkite, kaip juose vaizduojamos moterys! O „Pakvaišęs profesorius” su Edžiu Merfiu? Jis įrodo, kad mūsų visuomenėje būti storuliui jau ne problema!
Aš nesikankinau svarstydama, vaidinti ar ne Lui Malio filme „Nuostabus vaikas”, kurį sako esant skandalingą. Vaidinau prostitutę, viešnamyje globojančią nepilnametę mergaitę. Filmas apie tuos laikus, kai dauguma moterų, be prostitucijos, negalėjo nieko dirbti. Vaidinti šiame filme laikiau savo feministine pareiga!
Kodėl jus, jūsų vyrą, draugus – Džordžą Klūnį, Šoną Peną, – taip vilioja politika?
Mes turime galimybę naudotis informacija, kuri daugumai neprieinama. Aš siekiu, kad telekameros matytų ne Andželinos Džoli užpakaliuką, o vaikų, mirštančių nuo alkio Afrikoje, kančias. Kol spauda priklauso galingoms korporacijoms, tenka su tuo kovoti!
Amerikos visuomenėje dabar vyrauja baimė – beveik kaip hitlerinėje Vokietijoje. Žmonės bijo atvirai išsakyti nuomonę, ir aš juos suprantu. Kai suabejojau karo Irake būtinybe, laikraščių pirmuosiuose puslapiuose mano fotografiją atspausdino greta su Bin Ladeno nuotrauka ir parašė, kad aš jo meilužė! Juk aš turiu vaikų, jie lanko mokyklą – įsivaizduokite, ką jie išgirdo iš bendraklasių!
Ir vis tiek kas nors turi sakyti tiesą. Ne, nemanau esanti didvyrė. Artimuosiuose Rytuose moterims tenka kur kas sunkesni išbandymai. Negaliu savęs lyginti su jomis.
Beje, apie moteris. Daugumai labai patinka filmas „Telma ir Luiza”, kuriame jūs sukūrėte vieną pagrindinių vaidmenų…
Moterims šis filmas daug ką atskleidė ir pakeitė jų nuostatas. Galų gale mes supratome, kad iš tikrųjų tampame laisvos, kai leidžiame sau daryti tas pačias klaidas kaip ir vyrai.
Rima Bruzgulytė
„Vakarų ekspresas”