„Nenoriu mirti! Ne! Užteks!” – Vinas prabunda išpiltas šalto prakaito. Pašėlusiai plaka širdis. Atrodo, vaikiną pažadino jo paties riksmas. Kelias minutes palaukęs, Vinas ima stiklinę vandens, mažais gurkšneliais atsigeria ir pašnibždom šaukia: „Romanai! Tu čia?” Didžiulis pilkas šuo, italų mastifas, pašoka nuo kilimėlio ir lyg kulka šauna į šeimininko lovą…
Vinas viena ranka apkabina šunį, o šis kaip įprastai padeda galvą ant pagalvėlės, įbeda nosį į vyro žandą.
Vinui vėl prisisapnavo košmaras, jau penktą kartą šią savaitę. Tik užsimerkia, iškart ima rodytis grasinantys vaizdai. Tai jis mato save lyg siaubingą nusikaltėlį iš „Rydiko kronikų”, tai siaubingu greičiu lekiantį į cemento sieną.
Kartą filmuojantis Vinui staiga sugedo automobilio stabdžiai. Jis, ką tik baigęs kaskadininkų mokyklą, užuot bandęs gelbėtis, tiesiog užsimerkė. Ir atsikratyti košmarų Dizelis niekaip negalėjo.
„Vienintelė išeitis, – sakė jam psichoterapeutas, – atsisakyti filmavimosi.” „Nė už ką”, – nusprendė Vinas, ir jo neperkalbėjo net nuolatiniai košmarai.
Baimė
Vaidinti kine stipruolis Markas Vinsentas svajojo nuo vaikystės. Jis su susižavėjimu stebėdavo savo patėvį, kuris dėstė teatro meną Niujorko universitete, o laisvadieniais uždarbiaudavo vietiniame teatre kaip režisierius statytojas. Tačiau drauge Markas nuo pat vaikystės visko bijojo. Mokykloje berniukas negalėdavo prisiversti prieiti prie simpatiškos blondinės, sėdinčios per suolą nuo jo. Grįžtant namo drebėdavo, kad jo nepričiuptų vietiniai chuliganai. Įdomu tai, kad jo brolis dvynys Polas buvo visų mokyklos diskotekų žvaigždė ir rajono grėsmė, o tikras brolis Markas tik stengėsi likti nepastebėtas…
Būdami septynerių metų, berniukai žaidė plėšikus vietinio teatro pastate. Netyčia su šūkavimais ir klyksmais įbėgę į sceną, pastebėjo, kad repeticija pačiame įkarštyje. „Bėgam!” – suriko Polas, ir visi kaip vienas išsinešdino lauk. Visi, išskyrus Vinsentą. Jis, siaubingai išsigandęs, kad suaugusieji sukels skandalą, pakvies jo tėvus ir privers juos atsiprašinėti už sūnaus poelgį, stovėjo sustingęs ir laukė…
„Klausyk, berniuk, – netikėtai švelniai kreipėsi į jį moteris, – ar galėtum mums padėti? Sekmadienio spektakliuose labai reikia mažo velniuko – būtent tokio kaip tu. Galėtum? Mes mokėtume tau po 20 dolerių už pasirodymą.” Marko širdis suplazdėjo ir pakilo kažkur iki gerklės – jis sunkiai ištarė: „Taip”.
Nesėkmės
Visus šešerius metus, nuo 11 iki 17, Vinsento gyvenime egzistavo tik du dalykai – ryte jis ėjo į mokyklą, o po pamokų bėgo į repeticijas teatre. Todėl kai, sulaukęs 17-os, nusprendė mesti teatrą (jaunuoliui norėjosi turėti nors šiokių tokių kišenpinigių – iki šiol jis nė karto nebuvo pakvietęs patikusios klasės draugės į kavinę), tėvai pašiurpo. Ypač kai sužinojo, kad jų sūnelis ruošiasi tapti apsaugininku viename iš Niujorko abejotinos reputacijos klubų – skandalais pagarsėjusiame „Tunelyje”.
„Ir tai mūsų Markas… kuris bijodavo sutemus grįžti namo iš teatro…” – stebėjosi motina su tėvu. Kad pradžiugintų sūnų, moteris bibliotekoje surado Vinui (jau tada kolegos apsaugininkai sutrumpino Marko Vinsento vardą į trumpą ir skambų Viną) knygelę su patarimais režisieriams diletantams – „Filmas, ne brangesnis nei naudotas automobilis”.
Tarp pamainų „Tunelyje”, iš kur Vinas dažnai grįždavo pamušta akimi, jis aistringai studijavo mamos dovaną, žymėdamasis pastabėles ir nusirašydamas vertingas rekomendacijas. Po kurio laiko, įkvėptas knygos, Vinas išvyksta į Los Andžeą – „įgyti išsilavinimo ir tapti pasaulio masto žvaigžde”, kaip aiškino staigų kūdikio išvykimą tėvai smalsiems kaimynams. Po poros metų Vinas grįžo. Los Andželas kažkodėl jam nepasidavė, ir vaikinas nusprendė grįžti į gimtąjį Niujorką. Mamos knyga jam pravertė tik kartą – dviese su draugu susuko trumpametražį filmą „Daugiaveidis” vos už… 3000 dolerių.
Vienatvė
Kai Vinas ilgai negali užmigti, jis apsiverčia ant nugaros ir prisimena tą laiką, kai Stivenas Spilbergas pastebėjo jo „Daugiaveidį” ir paskambino jo agentui. Tada ir įsibėgėjo jo karjera – „Greiti ir įsiutę”, „Trigubas X”… Laiko kam nors kitam, išskyrus darbą, visai nebuvo. Tad romanas su Mišele Rodriges (jo partnere filme „Greiti ir įsiutę”) buvo pirmieji rimti brutalaus tyloko stipruolio blizgančia plike ir griežtu žvilgsniu santykiai su mergina.
„Maniau, kad tu visai kitoks”, – praėjus mėnesiui po pažinties pasakė Mišelė. Jai patiko vaikščioti po parką laikant savo nedidelę rankelę jo dideliame delne, patiko netikėtai iš nugaros jį išgąsdinti ir stebėti, kaip jis lyg vaikas pašoka…
Kai jie pradėjo kartu gyventi, kiekvieną naktį Mišelė atsibusdavo nuo Vino riksmo – jam vėl ir vėl sapnavosi košmarai. Ji atnešdavo vandens, glostydavo galvą, kol jis užmerkdavo akis ir užmigdavo. O Mišelė užmigti jau negalėdavo. Po poros savaičių mergina tapo panaši į vaikštantį skeletą – ji neišsimiegodavo, smarkiai nervinosi, mažai valgė… „Aš labai tave myliu… Tačiau taip daugiau nebegaliu. Mes netinkam vienas kitam. Esam skirtingi žmonės”, – pabandė paaiškinti Vinui Mišelė. „Viskas gerai. Išeik”, – atsakydamas Vinas net nusišypsojo. Jis padėjo jai nusinešti lagaminus iki mašinos, pabučiavo Mišelę į kaktą ir grįžo į namą, kur tupėdamas ant savo kilimėlio jo laukė Romanas. Vinas įsitaisė ant grindų šalia šuns ir pravirko. „Aš nevykėlis. Visada tai žinojau. Aš visko bijau ir negaliu nugalėti savo baimių. Kai esu laimingas – bijau, kad laimė pabėgs nuo manęs. Kai nelaimingas – kad tai tęsis amžinai.”
Romanas tyliai stebėjo šeimininką, paskui pakilo ir ėmė laižyti sūrius jo skruostus.
Atgaila
„Pavla, mes neturime susitikinėti. Tu tikriausiai manęs nemyli arba nustosi mylėjusi. Arba aš tave nuvilsiu. Išgąsdinsiu. Kas nors tikrai bus ne taip”, – kalbėjo Vinas, žvelgdamas į dideles čekų modelio Pavlos Charbkovos akis. Tai buvo pirmasis jų pasimatymas. Jie vakarieniavo mažyčiame italų restoranėlyje ir visą vakarą žiūrėjo vienas į kitą įsimylėjusiomis akimis. „Bet kodėl?” – nustebo mergina, kai Dizelis vietoj laukiamo bučinio prapliupo tokiais žodžiais. „Aš tai tikrai žinau”, – niūriai atsakė Vinas.
Po kelių savaičių jie vis dėlto pradėjo kartu gyventi. Pavla kietai miegodavo – Vino košmarai jos neišbudindavo. Mažutis policininkės vaidmuo „Trigubame X”, kurį ji gavo dar iki pažinties su Vinu, teikė jai pasitikėjimo. Jai atrodė, kad tuoj tuoj reporteriai ims rašyti ne „Vinas Dizelis su drauge”, o paskelbs ir jos vardą. Tačiau laikas ėjo, o to vis nenutiko. Vinas vis dažniau išvažiuodavo iš namų. Romaną, gigantišką mastifą, kurio Pavla prisibijojo, jis visada pasiimdavo su savimi, ir mergina likdavo tuščiuose namuose viena. Po kurio laiko jai vis dėlto teko pripažinti: „Tu buvai teisus. Mums nereikėjo pradėti susitikinėti, o tuo labiau gyventi kartu. Tu – lyg žmogus, kurį susigalvojau pati, o iš tikrųjų tavęs nėra. Tu – tuštuma, kurioje aš kasdieną prabundu, ir vėl einu miegoti. Bijau, kad tu visiems laikams liksi gyventi vienas su savo mastifais ir savo košmarais”.
Lina Skruibytė
„Vakarų ekspresas”