Klaipėdietis dailininkas Algis Ramanauskas, prieš keletą metų skersai išilgai išvažinėjęs Ameriką, nūnai sugrįžo iš fatališkai vaizdingų Anglijos vietovių – Laimridžo (Lyme Regis), kurias garsiajame romane „Prancūzų leitenanto moteris” aprašė Faulzas, o Algis su šeima praleido devynis smagius kūrybos ir juodo darbo mėnesius.
Nuogi kūnai ir dinozaurų dantys
„Magėjo patirti, ko broliai tautiečiai mauna į tą Angliją… – pradėjo Algis. – Kaip avantiūristai nuvykome į Anglijos pietvakarius, kur Lamanšo sąsiauris susisiekia su Atlanto vandenynu – fantastiško grožio vietos! Kaip mes pakrantėse renkame gintarėlius, taip ten – dinozaurų fosilijas (suakmenėjusias, apanglėjusias, mumifikuotas organines liekanas), ir laisvai gali pasirinkt tai roplių dantų, tai dar ko. Molio kalnuose matyti priešistorinių periodų sluoksniai. Ir kalvų slėniuose – mažyčiai miesteliukai kaip Palanga, išsibarstę kas penkiolika kilometrų. Nedideli paplūdimiai žavingi potvyniais – atoslūgiais, kai vanduo pabėga kilometrą ar pusę.
Įsikūrėme spontaniškai, žmona rado darbą (išvežioti maistą vienišiems senukams), vaikus be problemų priėmė į mokyklas – valio, važiuoju ieškot „meninių kontaktų”. O ten, kur Devono žemės ribojasi su Dorseto, gyvena dori konservatyvūs žmonės, kurie myli savo karalienę – ypatingas Laimridžo miestelis, kurį pasieki porą kilometrų leisdamasis nuo stataus kalno (man net užrūko automobilio stabdžių kaladės). Kaipsyk tada ten vyko tradicinis meno festivalis, ir kai prie jūros palikę mašiną vėl kopėme į kalną, pataikėm tiesiai į atviras „Open Art Studio 19” duris. Užeinam – aktai ant sienų – genialių piešinių ataka, ir tai veikia uždususį nuo kopimo vyrą, o dar toj studijoje sėdi trys stulbinamos išvaizdos grafystės raganos, menininkės. Nejauku, bet ištraukiu aš tų savo darbų aplankus, ir akimirksniu pajuntu atsiradus ryšį. Kvailys turėjau viltį, gal aš pats jas „pakabinau”, bet vėliau britės sakė atkapsčiusios iš mano darbų, kad neva plaukioju visai kitokiuose fantazmų pasauliuose. Manęs net klausė, ar rūkau žolę, – juokiasi Algis. – Septyneto menininkų komuna, kurią sudarė penkios madam, nuomojomės plotą. Mano langas atsivėrė į gatvelę, kuria nuolat link vandenyno leidosi šėlstantys paradai. Studijoje veikė marinistinio teatro trupė, be to, suvažiuodavo skandalingiausios Anglijos muzikinės grupės.
Nepakeliamas būties lengvumas
Dailininkas prisipažino pardavęs tik du darbus, nors studijoje palikęs jų dar gyvą peklą, o kaipsyk šiuo metu vėl vyksta menų fiesta. „Britai provincijoje negraibsto abstrakčių darbų. Rimtose galerijose dominuoja visgi klasikinis peizažas, aktukai; gerą „abstraktą” mačiau tik Kembridže, kur susitelkę akademikai. Tiesa, dalyvavau parodoje, surengtoje veikiančiame vandens malūne, pagyvenau į mūsų Užupio respubliką panašioje menininkų brolijoje.”
Porą savaičių Algis neprisivertė dirbti, nepraskyrė rankų, rankiodamas fosilijas: „Įsikišau kišenėn didelę kriauklę; bus liuks peleninė. Jaučiu, kažkas krebžda – gi kelnėse klaidžioja iš kiaukuto ištrūkęs krabas! Jaučiau tą gamtos pulsavimą, ant skrybėlės dergiant jūriniams ereliams. Ištisus metus čiupinėji palmes, čia nėra žiemos.
Buvau truputėlį pamišęs – nuo tos gamtos, archaiškos architektūros, kur visa sumūryta iš akmenų. Sodybose viešpatauja ramybė. Jokių fermų: ant kalvos laisvai laksto legionai kiaulių, ant kitos milžinės žolę rupšnoja avys su aplink šokinėjančiais ėriukais. Čia prestižo reikalas ne tik aukštuomenei jodinėti žirgais, vaikytis fazanus. Tais metais apylinkėje vyko paskutinioji lapių medžioklė su šunimis, nes šalies žalieji iškovojo laisvę ryžosioms!” Pasigyrė sraunioje upėje museline meškere pasigavęs šešių svarų upėtakį.
Demontuotojui – Jono pyragai
Vietiniams turbūt gan nuobodu, tad pasidaro pramogą iš atvykėlių. Sutikęs tris tautietes, joms patiko dirbt senelių prieglaudoje, nors šiame velniškai prabangiame kurorte nuomojamų butų kainos panašios į Londono. „Sekmadieniais ištisai sėdėdavau studijoj ir pardavinėjau kolegų paveikslus. Vietinei televizijai daviau interviu!
Kad pragyventume, dirbau kompanijoje, kuri renovuoja senus namus – juk esu profesionalus demontuotojas! – juokėsi Algis. – Tie anglai įdomūs padarai: gavę algą penktadienį išsilaksto, plempia fantastišką Gineso alų, o kai aš įnirtingai dirbau, buvau vertybė. Kiek supratau iš storo ir visada laimingo savo boso, reik tempti laiką. Nuolatiniai „tea time”, o darbas, palyginti su Amerika, – kaifas!
Užatlantėje veikiančioje ligoninėje valėm antrą aukštą, turėjo būt juvelyrinis darbas, nesvarbu, kad kūjai pneumatiniai, o čia, pasiėmus tą kūjelį, ką man reiškė keli smūgiai, kai paskui, užpakaliu pastūmus, visa siena išgriūva, – juokėsi Algis. – Nuo penktos ligi vienuoliktos tapydavau studijoje, gurkšnodamas sidrą, jei nėr įkvėpimo. Užsidirbdavau minimumą, du šimtus svarų, bet turėjau tenykštį socialinį draudimą. Užtemptos drobės, dažai, išskyrus akrilą, dailės įrankiai – pigūs, tapyk ir liks duonai su sviestu. Tik kartą užlūžau vieno uosto naktiniam bare, tad striptizo salės nebepasiekiau. Panos ten krūtingos, bet sulaukusios dvidešimt penkerių, tampa tokios perdėm apetitiškos – katastrofiškai artėja prie amerikietiškų „standartų”. Kur tik gražesnė merga – tai čekė.
Anglai nemoka rimtai kalbėtis, vieni „šposai”, tik rimta fizionomija. Kartais apsimeti, kad nesupranti, jis tau kartoja bajerį, kol pačiam atsibosta. Jeigu su tavim kalbėčiau tokiu beprotišku stiliumi, su nukrypimais, tik po pusvalandžio įsikirtusi pradėtum kvatotis. Sykį mačiau, kaip jie susipyko su bosu – tai rupūžės ne tik daiktus susirinko, bet dar ir kūjais sienas išmalė. O šiaip labai ramūs…” – juokiasi Algis.
Anglijoje nesutikęs feminisčių. Bohemiškos dailininkės dar uždarbiavo, kurdamos vaikų kambarių interjerus ar dar ką, o kitos „išnaudojo” savo vyrus.
„Dirbom viename, miegojom kitame, o trys mudviejų su Egle vaikai mokėsi trečiajame miestukyje, beje, irgi kažkokiame „Laime”. Mažiukas, pirmokas Algis, tris savaites mokykloj tylėjo, o paskui kai pradėjo varyt vietos dialektu, nieko nebesupratau. Vyresnieji pateko į klases pagal metus, niekas neklausė, kokias mokyklas prieš tai lankė. Jonui pasirodė nesąmonė ryšėt kaklaraištį, vilkėti uniformą. Tvarka geležinė: kas rytą – registracija, po to užrakinamos durys, tėvams įeiti į mokyklą – tabu. Jonas kokią dieną nenueis į mokyklą – vakare prie mano durų jau stovi socialinis darbuotojas. Beje, tris dienas palankęs mokyklą, Jonas namuose įniko kepti toookius pyragus! Ten natūraliai pamoko praktiškų, rankom pačiupinėjamų dalykų.”
Bus paroda, ir vėl – į kelią…
Dar Algį nustebino tenykščiai automobilininkai, siaurais kalnų takais lakstantys kaip ralistai: posūkių apstu, ir dar kartkartėmis išlenda koks raitelis arba prasilenkdami automobiliai brūžinasi veidrodukais.
Viena žilstelėjusi menininkė pristojo prie Algio, prašė papozuoti aktui, bet žmona tarė griežtą „Ne!” O jam pačiam siūlėsi profesionalus pozuotojas vyrukas, grynas mačio. Bet dažniausiai dailininkai apsinuogindavo, pozuodami vieni kitiems, užuot susimetę prašalaičiui po penkis svarus už valandą. Tiesa, cigaretės ten brangios, tad Algis išmoko sukti suktines. Traukė dūmą, stebeilydamas į poniutes paplūdimy su bikiniais, iki užeidavo liūtys…
„Kaip nusprendžiau save išrauti iš tos alyvmedžių giraitės? Liko išnuomota studija, bet juk čia mano namai, sugrįžau į nacionalinės dailės kontekstą”, – šmaikštauja Ramanauskas, o iš tiesų grįžo, kad sūnūs čia baigtų vidurines ir muzikos mokyklas. Pirmagimis Stepas su mama liko pagyventi ir mokytis Londone. Algis surengs savo darbų parodą, o paskui: „Manęs laukia Prancūzija, Ispanija… Aš nekeliauju kaip turistas, – ragauju tų šalių gyvenimą”…
Ivona Žiemytė
„Vakarų ekspresas”