Su Donalda Meiželyte dėl interviu tariausi telefonu. Nors anksčiau maniau, kad ji – arogantiška, supratau, jog klydau. Iš Donaldos trykšte tryško energija, gera nuotaika ir nuoširdumas.
„Klausk drąsiai”, – taip Donalda paragino pradedant pokalbį.
Pasakyk, ko mes dar nežinome apie tave?
Hmm… To, ko nežinote, tikiuosi ir nesužinosite. Tikriausiai kiekvienas pilietis turi teisę į savo mažytes paslaptis, būsenas ar nuodėmes.
Ar visada mielai sutinki kalbėtis su žurnalistais?
Mielai ar nemielai, bet sutinku, mat pati baigiau Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą. Puikiai prisimenu, kai baisiai sutrikusi skambindavau kokiam nors žymesniam žmogui ir Filadelfijaus balsu tardavausi dėl interviu. Įsivaizduokite – prieš kokius aštuonerius metus interviu iš Marijono Mikutavičiaus gavau tik iš trečio karto!
Kaip manai, ar esi ryški asmenybė?
Nežinau, man nesvarbu, kokia aš… Meluoju, nes euforija neapleidžia po gerai pavykusio filmavimo ar koncerto. Tada pati sau atrodau tokia ryški ir „faina”, o šiokiadieniais, kai euforija atslūgsta, esu paprasta namų šeimininkė: rūpinuosi artimųjų sveikata, skalbiu, keičiu patalynę, gaminu maistą… Tada mano ryškioji asmenybė pasineria į mieląją buitį.
Koks tavo Zodiako ženklas? Ar tiki horoskopais?
Aš Liūtas, gimęs Kiškio (Katės) metais. Jei tiki Dievą, horoskopais lyg ir nereikėtų tikėti tarsi kitu dievu, bet paskaitinėti smagu. Be to, šmaikštūs pastebėjimai ar draugiški patarimai tikrai atitinka tikrovę. Kai Liūtams rašo, kad juos šį savaigalį pastebės net nepastabiausi, kad sėkmingi bus renginiai ir vakarėliai, galima susijuokti įsivaizduojant, kaip milijonai pasaulio Liūtų lipa ant scenų, rengia vakarėlius ir yra visų pastebėti.
Vis dėlto prieš kelerius metus skaičiau metinį Liūtui skirtą horoskopą, kuriame buvo sakoma, kad vasarą galima pasikloti sau perspektyvų kelią dešimtmečiui, o aš kaip tik pradėjau įrašinėti savo dainas ir dabar žiūriu, kad viskas tik į gera.
Kaip patekai į televiziją – gal kas padėjo ten patekti?
Pirmiausia aš patekau į LRTV konglomeratą. Teko atlikti praktiką Lietuvos radijuje, po to su kursiokais įkūrėme trečią Lietuvos radijo programą LR3. Susipažinau su LTV Vaikų ir jaunimo laidų redaktoriumi R. Paškevičiumi, šis pasiūlė pafilmuoti siužetų vaikų laidoms. Taip pradėjau dirbti televizijoje ir ten kūriau beveik ketverius metus. O prieš trejus paskambino Arūnas Valinskas ir pasiūlė prisijungti prie „Dviračio žynių”.
Kas man padėjo? Manau, kad toks vienas tipas – Meškutis Dakutis, kurio balsu pliauškiau Lietuvai visokias sąmones ir nesąmones septynerius metus per įvairias radijo stotis.
Kaip sutari su kolegomis?
Sutariu puikiai, dar nė vienas nemušė, o ir man dar nepanižo delnai. Su visais matomės retai, kartą per savaitę. Mat aš „dažnutes” filmuoju atskirai ir viena, o su kolektyvu matomės tik filmuojant serialą „Dviračio žynioms” apie laukinius Brazą Didįjį, Viktorą Gudrųjį, Kazytę Piktąją ir kitus garsius asmenis. Nors mane tranko kiekvienoje serijoje su kuoka ir tenka po kelis kartus kristi ant neaiškios kilmės šaknų, skujų ir konkorėžiukų bei kankintis dėl išsukto sprando – labai visus myliu ir gerbiu. Matyt, tokia jau mano dalia.
Kokių įspūdžių patiri dirbdama televizijoje?
Labai nemėgstu adrenaliną išskiriančių sporto šakų, veiksmų ir veiklos, o operatorius Šaras Burža su administratoriumi Arūnu Paliuliu filmavimo metu nuolat ką nors sugalvoja – tai man kokius arklius atitįsia, tai į lėktuvo kabiną sodina, tai Vilnelėje ant akmenų pastato užkelia ar į pusnis iki pažastų įmeta. Vaizdas per televizorių būna gražus, bet potyriai fimuojant – brrrr…
Kaip tavo darbą vertina šeima?
Normaliai, nors įtariu, kad kartais dukterį Jutą ir vaikiną Andrių „užknisa” mano prašymas: „Įrašykit man laidą, norėsiu pažiūrėti, kaip pavyko”. Važiuoju koncertuoti į šventes ir privačius vakarėlius, todėl pačiai pamatyti „Dviračio žynias” ne visada pavyksta. Kol kas priekaištų dėl savo užsiėmimo iš artimųjų negirdėjau, tik mama kartais sako, kad mane labai baisiai parodė. Aš juk mamai nepradėsiu pasakoti apie kamerų optikas, linzes ir t.t.
Ar dukra stengiasi eiti tavo pėdomis?
Juta jau tampa panele, rašo visokius „krūtus” SMS „draugiaškoms”, nors jai tik aštuoneri metai. Iki šiol ji lankė T. Petreikio šokių studiją, o dabar galvoja apie karatė, keramiką. Noriu, kad ji išbandytų kuo daugiau įvairiausių meno sričių, amatų, užsiėmimų. Tą patį dariau aš vaikystėje ir nesigailiu, nes pasaulio pažinimas taip ateina tikrai labai smagiai ir be įtampos.
Jei ateis laikas baigti savo karjerą televizijoje…
Na, kai ateis tas laikas, tai pradėsiu su tavimi konkuruoti dėl darbo vietos (šypsosi – aut. past.). Žurnalisto amatą moku, tad galėsiu rašyti, rašyti ir duonos neprašyti. Be to, seni patyrę vilkai gali prodiusuoti nepatyrusius vilkiukus, rašyti jiems dainas, organizuoti renginius.. O gal mano Andrius iki to laiko taip praturtės, kad galėsiu iki grabo savo malonumui dainuoti!
Ar daug gerbėjų turi?
Turiu vieną tikrą gerbėją – tokį Andrių, kurį prisimenu dar paauglį tais laikais, kai dainavau ir dirbau vaikams. Jei tik jis turi laisvo laiko, visada ateina į mano koncertus ir vedamus renginius. Labai jį gerbiu ir jo dovanotų nykštykų neišmetu, o garbingai laikau ant stalo laikau.
Kaip leidi laisvalaikį?
Keliauju. Tokia galimybė man tik prieš kelerius metus atsirado, ir aš nesiruošiu raudonmedžio baldams ar naujam skudurui taupyti, nes noriu keliauti. Tai – didžiausias ir maloniausias atitrūkimas nuo kasdienių darbų, gausybė įspūdžių, na, vienu žodžiu… Lapkričio mėnesį su kompanija skrisime į Kubą pažiūrėti socializmo ir pasiausti Havanoje.
Gal netrukus ketini ištekėti už Andriaus?
Netekėsiu aš už jo, kol neateis tam tinkamas laikas. Lauksiu, kol pats tokiam žingsniui bus pasiruošęs. Greitai pulsi, susikulsi.
Jurgita Arbačiauskaitė-Shaki