„Mūsų sūnus šiemet turėtų mokytis antroje klasėje, tačiau mes susirūpinę, kaip jam seksis, nes pirmoje jis neišmoko skaityti, – skundėsi pas psichologą su septynmečiu berniuku apsilankiusi motina. – Nors mokytoja ir mes patys labai stengėmės jam padėti, bet iš to nieko neišėjo. Kodėl jam taip sunkiai sekasi? Vaikas pažįsta visas raides, bet kai žiūri į knygą, perskaito ne tai, kas ten parašyta. Gal jis protiškai atsilikęs?”
Su tokia problema pedagogai bei tėvai susiduria ir kitose šalyse. Amerikos, Švedijos, Rusijos specialistai yra ištyrę, jog, mokydamiesi skaityti bei rašyti, sunkumų patiria kas dešimtas vaikas.
Raides pažįsta
Anksčiau buvo manoma, jog žmogus, nesugebantis perskaityti spausdinto ar rašyto žodžio, jo tiesiog nemato. Todėl tokius vaikus buvo bandyta mokyti naudojant labai stambias raides. Bet tai nedavė jokių rezultatų. Tyrinėdami toliau, mokslininkai nustatė, jog vaikai raides mato, bet „negirdi” savo tariamų garsų. Nors jie ir puikiausiai įvardija visas raides, tačiau nepajėgia garso jungti su raidės simboliu, kai tų simbolių (raidžių) yra daugiau ir juos reikia tarti kartu. Skaitydami jie raides sukeičia vietomis, nesuvokia, ką skaito.
Toks reiškinys vadinamas disleksija.
Kai vaikai pradedami supažindinti su raidėmis, dislektikai šiame etape iš kitų neišsiskiria – pavienes raides ištaria gerai ir įsimena. Bėda pradeda aiškėti pradėjus mokytis skaityti.
Kaltina vaiką
Kadangi tėvai apie tokį reiškinį dažniausiai informacijos neturi, jie pradeda vaiką kaltinti neatidumu, išsiblaškymu, net tingėjimu. Kartais žinių stokoja ir pedagogai. Taip vaikas tik žlugdomas dvasiškai, nes jo pastangos čia be specialios pagalbos būna bevaisės. Ir kuo anksčiau jis tos pagalbos sulaukia, tuo greičiau įveikia tą nelemtą kliūtį. Amerikos mokslininkai nustatė, jog dislektikų skaitymo įgūdžiai sėkmingiausiai išugdomi nuo penkerių iki septynerių metų. O jei tėvai susigriebia, kai vaikui jau sukakę 8 ar 9 metai, tada jau prireikia rimtos specialistų pagalbos, pratybų bent po porą valandų kasdien.
Garsas- raidė
Disleksija – ne liga, tik tokių vaikų smegenys „sudėti” kiek kitaip. Tokie ypatumai gali būti paveldėti net iš tolimų protėvių.
Specialistas, gerai žinantis dislektiko ypatybes, tėvams patars, (o mokytojas turi pats žinoti), kaip dirbti su vaiku. Tai nėra sudėtinga. Paprasčiausias testas ikimokyklinukui ar pirmaklasiui – tarti garsus ir atpažinti juos atitinkančius ženklus – raides. Šį etapą – garsas-raidė – su dislektiku reikia eiti neskubant, kasdien atkakliai ir nuosekliai mokantis.
Dažniausiai šiame darbe pasitaikanti klaida – skubotas bandymas mokyti jungti garsus ir raides. Tai turi būti atidėta vėlesniam laikui. O pradžioje reikia daug pratybų, kad vaikas išmoktų ištarti garsą ir parodyti jį atitinkančią raidę. Jungti garsus ir juos atitinkančias raides – jau antras, labai svarbus mokymo etapas, kurio metu vaikas jau ir „girdės”, ir „matys”.
Šiame etape yra dar vienas svarbus dalykas: reikia išsiaiškinti, ar vaikas gerai kalba logopediniu požiūriu. Juk labai daug mažų vaikų blogai taria kai kuriuos garsus. Bet tai nieko bendra neturi su disleksija. O štai tikram dislektikui toks blogas garso tarimas gali būti dar viena kliūtis mokantis skaityti. Taigi tokiu atveju su juo tą etapą turi dirbti ir logopedas. Beje, nustatyti, ar tai logopedinė tarimo klaida, ar disleksijos bėda, – nesunku.
Dar neištirta
Disleksija dar nėra iki galo ištirta, tačiau apie ją jau daug žinoma. Mokslininkai sako, jog gresiančią disleksiją greitai bus galima nustatyti dar ankstyvoje kūdikystėje. Amerikos specialistai tyrė elektros bangas kūdikių smegenyse ir tuos duomenis vėliau lygino su vaikų sugebėjimais, kai šiems sukako aštuoneri metai. Buvo pastebėta, jog tie kūdikiai, kurie lėčiau reagavo į beldimų seriją elektros bangų tyrimo metu, vėliau turėjo problemų dėl disleksijos. Manoma, jog taip yra todėl, kad jų smegenys nesugeba įvertinti garsų.
Reikia pagirti
Auginantys tokį vaiką tėvai turi gerai įsisąmoninti, jog pirmiausia jų atžalą reikia ne barti, o padėti. Dislektikas nemažai problemų turi ir tarp bendraamžių: pravardžiavimas, pajuoka, patyčios jį labai skaudina, verčia jaustis nevisaverčiu. Todėl reikia gero tėvų ir mokytojo kontakto, kad vaikas būtų apsaugotas ne tik šeimoje, bet ir mokykloje. Mokytojo paskatinti klasės mokiniai, užuot šaipęsi, gali tapti gerais pagalbininkais disleksijos problemų turinčiam bendraamžiui. Mat, vaikas iš vaiko lengviau išmoksta, nesidrovi, atidžiai stebi, taria, rašo. O mokytojo pagyrimas už tokią pagalbą ir be-simokančio parodytos pastangos labai daug lemia.
Pradžia – svarbi
Ką reiškia sąvoka „pradinis mokymas”? Ja pasakoma, jog prasidėjo ilgo mokymosi procesas. Nuo jo priklauso labai daug. Todėl suaugusieji turi būti atidūs. Juk pasitaiko, kad jau pirmokėlis, taip laukęs, kada galės eiti į mokyklą, po kurio laiko pareiškia, jog ten eiti nenori. Tėvams verta pasidomėti, kodėl, kokios priežastys sukėlė priešiškumą. Tarp visokių kitų (dažniausiai – mokytojo ir mokinių, vaikų tarpusavio santykių) pasitaiko ir disleksijos priežastis.
Pralenkia kitus
Disleksijos tyrimų metu specialistai pastebėjo, jog dažniau su šia problema kažkodėl susiduria berniukai. Bet tėvams dėl to nereikia nusiminti. Jei su vaiku pradedama laiku dirbti ir dirbama sistemingai, kantriai, vaiko išprusimui augant tai neturi įtakos. Dislektikas savo intelektu vėliau gali pralenkti ir labai gerai besimokančius, tapti žymiu žmogumi. Yra žinoma, jog su tokia problema vaikystėje susidūrė ir žymūs žmonės: visame pasaulyje žinomas pasakų kūrėjas H.K.Andersenas, JAV prezidentas L. Džonsonas.
Parengė Vetusta Prišmantienė