Noras mylėti ir globoti niekur nedingo

Į Klaipėdos etnokultūros centrą ateinančios būsimos ir jau esančios motinos, besimokydamos dainuoti lopšines, pravirksta.

Sukyla jausmai, kurie kažką primena, o gal genuose vis dar gyvos senosios lopšinės. Visais laikais ypatinga motiniška nuojauta ir emocingumu pasižymėjusi moteris sunerimo. Ji pirmoji pajuto, jog nelieka nieko tikra. Bet instinktas mylėti, rūpintis, globoti niekur nedingo. Gal tai ir yra priežastis, dėl kurios šiandien vis dažniau atsigręžiama į praeitį.

Antroji mama

Šilti ir artimi tarpusavio santykiai su giminėmis, krikšto tėvais, net ir kaimynais kiek atšalo, jei ne visai nutrūko.

Ypatingas dėmesys seniau buvo skiriamas ir gimusiam kūdikiui. Tėvai stengdavosi mažąjį kuo greičiau pakrikštyti, kad, neduok Dieve, neatsitiktų kas bloga: liga ar kita nelaimė. Į kūmas kviesdavosi gerai pažįstamas moteris. Kaimo bendruomenėje motina, pribuvėja ir krikšto mama, dar kitaip kūma vadinama, būdavo svarbiausios moterys vaiko gyvenime. Jei atsitiktų kas nors bloga motinai, kūma perimtų jos pareigas. Neapsieita be kūmos apsilankymo ir per kalendorines šventes. Vaikai bėgdavo kūmų aplankyti. Liūdniau būdavo tiems, kurie savo kūmų nepažinodavo. ,,Jie neturėdavo antrosios mamos“, – sakė etnologė Valerija Jankūnaitė.

Tikėta prietarais

Kaimo bendruomenėje nebūdavo daug giminių, todėl dažnai krikšto tėvais kviesdavo svetimus žmones. Krikšto tėvai stengdavosi apsaugoti vaiką nuo įvairiausių blogybių, patardavo jam.

Žinoma, kad vienas iš svarbiausių žodžių taip pat priklausydavęs kūmai. ,,Aš pati prisimenu, kaip Klaipėdoje po karo žmonės, ieškodami kūmos, atsižvelgdavo į jos būdą, turtinę padėtį. Tai dabar lengva ranka tėvai kūmus parenka. Lanko nelanko jie savo krikštavaikių – nesvarbu. Seniau tėvai ieškodavo savo vaikams dvasiškai stiprių ar dorų žmonių. Tokių, kurie galėtų būti vaiko patarėjai, globėjai, kad reikiamu momentu vaikas galėtų tikėtis jų paramos“, – prisiminė V. Jankūnaitė. Kaip ir per daugelį kitų švenčių, taip ir per krikštynas, tikėta prietarais. Tikėta, kad jei krikštatėviai per krikštynas bus susiglaudę, vaiko dantys nebus reti. Ypatingą reikšmę turėjęs ir krikštasuolis – vieta, kur buvo ateinama apmąstyti savo dvasinius rūpesčius.

Ne bobų reikalas

Motinos ir tėvo vaidmuo šeimoje visada buvęs labai svarbus. Matriarchato laikotarpiu pati moteris rinkdavusi tai, kas jai tinka.

Patriarchalinėje visuomenėje šeimos galva laikytas vyras. Jis uždirbdavo pinigus, todėl ir jo žodis lemiamas buvęs. ,,Kaip tėvas pasakys, taip ir bus“. Tėvas valdydavo šeimą tiek žodžiu, tiek turtu. Jei jis būdavo geras žmogus, namuose pakakdavo dvasinės ramybės, bet jei eidavo prieš vaikų valią, pasitaikydavo ir nesutarimų.

Vystantis visuomenei moters vaidmuo stiprėjo. Vyrai tai pastebėję dažnai jas pašiepdavo sakydami: ,,ne bobų reikalas“. Bet moteris nenusileido savo protu vyrui. Šiandien matome, kad moteris pasiekė tokias aukštumas, kurios daugeliui vyrų iki šiol nepasiekiamos. Moteris ištvermingesnė, dvasiškai stipresnė. Ji jausmingesnė. Dabartinė moters padėtis visiškai sunaikina šimtmečius besiklosčiusią patriarchalinę tradiciją: tėvas – šeimos valdovas. Ne paslaptis, kad dažna moteris šiandien uždirba daugiau nei jos vyras, turi daugiau ištvermės baigti aukštuosius mokslus. Todėl nieko nuostabaus, kad ji pirmiau nei vyras susiranda darbą, o paskui ir – vyrą. Šiuolaikinė moteris orientuojasi visuose reikaluose. Ir vaikų auklėjime ji užima nepaprastai svarbų vaidmenį.

Pastebima, kad besilaukianti šiuolaikinė moteris grįžta prie to, kaip gyveno ir elgėsi jos senelė. Vis daugiau mamų nemano, kad dvasinius ryšius su savo vaiku skurdina ir tai, kad jie maitinami mišinėliais, vystyklai ar drabužėliai nebeskalbiami rankomis.

Lopšinėse – goda

Kalendorinės ir bažnytinės šventės, anksčiau drauge su-burdavusios pačius artimiausius žmonės, šiandien primirštos, kaip ir senosios tradicijos. Pakitęs gyvenimo būdas ir vis greičiau į gyvenimo sūkurį įsukantis skubos verpetas iš visuomenės gyvenimo išstūmė tai, kas reikalauja daugiau dėmesio ir laiko. Nutilo motinų lopšinės, raudos, godos. Jų ne tik nebemokama, bet dažnai net nebeprisimenama.

Kokios šiuolaikinės lopšinės? Motina uždeda kompaktinę plokštelę ir išeina iš kambario, kad vaikas klausytųsi.

Seniau lopšinėse būdavo sudėta visa moters goda. Motina, atsisėdusi prie lopšio, dainuodavo apie tai, kas atsitiko tą dieną. Lopšinė migdanti, ritmiška. Ją dainuodama mama pailsėdavo. ,,Šiuolaikinės motinos dainuoja nedrąsiai, bet jau po keleto susitikimų Etnokultūros centre jos išsineša gal dvidešimt lopšinių. Praturtėja, o dar vaiko „žaidinimai“: mažylio kutenimas, gūgavimai, pajuokinimai. Nors ir primiršti vaiko „žaidinimo“ būdai, mūsų motinos išradingos. Jos visuomenėje neprapuls. O jei ir vyras dar padės, tai ir laimės bus dvigubai daugiau“, – įsitikinusi Valerija Jankūnaitė.

Kristina Kanišauskaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.