Šiandien, Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo dieną, klaipėdietės galėtų melstis ir būdamos visiškai nuogos.
Prieš daugiau nei dešimtmetį Melnragės kopose pastatyti kryžiai rymo ne kur kitur, o moterų pliažo teritorijoje. Tai, kad šie religiniai simboliai atsidūrė tokioje dviprasmiškoje vietoje, nieko nejaudina. Ir vakar vidurdienį netoli šių statinių nesidrovėdamos deginosi nusirengusios moterys. Taisyklė, kad religiniai simboliai turi būti gerbiami, o kryžius nuo seno skatina maldai, čia negalioja. Jei prie kryžiaus būtų prikalta dar ir atpirkėjo figūra, ji būtų priversta žvelgti į visiškai atviras nuogybes.
Gulinėja nuogalės
Kryžiai Melnragėje prieš 12 metų buvo pastatyti uostamiesčio žaliųjų bei melnragiškių iniciatyva.
Tai simbolis, turintis priminti aršų mūšį prieš ketinimus šioje vietoje statyti naftos terminalą. Tada žmonės piketais, peticijomis grūmėsi prieš pajūrio suniokojimą. Jie klaipėdiečiams iškovojo didelę dalį poilsio zonos, o terminalas buvo pastatytas Būtingėje.
Šiandien retas beprisimena šią kryžių pastatymo istoriją. Dabar čia – moterų pliažas. Aplinkui didingus metalinius kryžius gulinėja nuogos moterys. Poilsiautojos čia ne tik neketina melstis, bet ir nekreipia į juos jokio dėmesio. Vienintelis dalykas – baimė, kad statiniai nenugriūtų nes vienas kryžius atrodo pavojingai pasviręs.
Netrukus dar keli panašūs Kristaus kančios simboliai gali atsirasti Pirmojoje Melnragėje, nes melnragiškiai žada kilti į kovą prieš giliavandenio uosto statybą. Jeigu ir ši kova bus laimėta, bus pretekstas ją įamžinti. Net jeigu uostas ateis į Melnragę, tai gali tapti dar viena priežastimi statyti kančios simbolius.
Bijojo nelaimės
Nuo seno Lietuvoje gyva tradicija statyti kryžius vietose, kuriose yra stovėjusi sodyba, atsitiko nelaimė arba aplankė didelė sėkmė. Kryžius ar koplytėlė turėdavo saugoti vienkiemį nuo nelaimių.
Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio, kryžių statymas yra kaimiška, o ne miestų tradicija. Miestuose tokie religiniai paminklai dažniausiai būdavo statomi bažnyčių šventoriuose.
Tarybiniais metais, kai religijos reliktai būdavo verčiami buldozeriais, daugelis žmonių neretai bijodavo imtis tokio darbo. Iki šiol gyvi pasakojimai apie tragiškai pasibaigusius likimus tų, kuriems nesudrebėjo ranka griaunant kryžius.
Žemaitijoje iki šiol gyvas pasakojimas apie nuskendusius traktorininko vaikus. Šis žmogus pakluso paliepimui Telšiuose nuversti kryžius. Netrukus atsitiko nelaimė. Traktorius esą pats pradėjo judėti ir įgarmėjo į tvenkinį kartu su jame žaidusiais traktorininko mažyliais.
Žmonės prisimena ir tai, kad likimas nepagailėjo visų tų, kurie vertė Kryžių kalną Šiaulių rajone.
Įamžino atminimą
Kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, žmonės norėjo išreikšti dėkingumą už atgautą nepriklausomybę. Siekta įamžinti ir tremtinių atminimą. Tada miestuose atsirado daugybė paminklų bei kryžių. Niekam tuomet nė į galvą neatėjo prašyti miesto valdžios leidimo jiems statyti. Žmonės džiaugėsi kryžiais, kunigai šventino. Ir dabar neatsiranda žmogaus ar institucijos, kuri ryžtųsi tuos nelegaliai pastatytus statinius nuversti.
Kryžių statymo vajus lėmė ir anekdotines situacijas. Prieš porą metų Varpų gatvės gyventojai sužinojo, jog jų kieme bus statomi keli daugiaaukščiai, užstosiantys saulę. Žmonės buvo pradėję svarstyti, ar nereikėtų vieną naktį toje vietoje pastatyti kelių kryžių ir skubiai juos pašventinti. Keli gyventojai tikino kaimynus, jog tik taip pavyks išsaugoti kiemą.
Kryžių neskaičiuoja
Kiek Klaipėdoje atgimimo laikotarpiu atsirado religinio turinio mažosios architektūros objektų, niekas tiksliai nežino ir jų neregistruoja.
Vyriausiasis miesto dailininkas Mindaugas Petrulis tikino, jog nėra gavęs nė vieno prašymo statyti tokius objektus. Be šio valdininko leidimo mieste negalima statyti net reklaminių stendų.
Artimiausiu metu nė vienas religinio turinio mažosios architektūros objektas nepretenduoja tapti ir kultūros paveldo dalimi.
Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas pasakojo, jog į saugomų objektų sąrašą įrašomi ir paveldo dalimi tampa senesni nei 50 metų objektai. Tik išskirtiniais atvejais gali būti padarytos išimtys. Svarbi ir objekto meninė vertė.
Renkasi girtuokliai
Architektas Saulius Manomaitis sakė, jog Klaipėdoje išdygę kryžiai projektuotojams bei architektams problemų nesudaro. Savo darbą išmanantys profesionalai sugeba prisitaikyti ir naujas statybas priderina prie kryžių.
Ferdinando skverelyje pastatyti kryžiai turėjo kilnių tikslų. Dabar nebesvarbu, kad juos statė ne tik iškilūs miesto žmonės, bet ir nusikaltėliai. Daug svarbiau, pasak S.Manomaičio, kad tų kryžių niekas neprižiūri. Skveras tapo girtuoklių bei narkomanų susirinkimo vieta. Architekto manymu, neužtenka tik pastatyti kryžius, reikia juos ir prižiūrėti.
Savavaliauti nebeleis
Vyriausiasis miesto architektas M.Petrulis teigė, kad prieš keliolika metų mieste atsiradę kryžiai pastatyti neteisėtai, jeigu vertintume tai pagal įstatymą.
Jeigu šie objektai dabar būtų vertinami menine prasme, tektų sutikti, kad ne visi jie yra verti būti tose vietose. Kol kas miesto vadovai nė negalvoja apie jų nuvertimą. Tačiau vis atviriau kabama, jog dabar tokie savavališki statiniai nebeįmanomi. Netgi Skulptūrų parke atkuriamoms kapavietėms ketinama siūlyti vieningo pavyzdžio antkapinius paminklus.
Kristaus Karaliaus parapijos klebonas Klaipėdos dekanas Vladas Gedgaudas sakė, jog kunigams neturi rūpėti, ar kryžius pastatytas teisėtai. Jeigu jis pastatytas, kunigai jį pašventins.
Klebonas pastebi, jog pastaraisiais metais kryžių statoma vis mažiau. Kartu dekanas minėjo, jog kryžius yra simbolis, dažniausiai jį statantys žmonės yra įkvėpti kilnių tikslų.
Daiva Janauskaitė